Vytauto Landsbergio paskaita TSPMI, 2011-04-04
Tęsiame pasikalbėjimus apie Lietuvos istoriją, dabar jau apie naujausią – apie Antrąją Respubliką ir jos atsiradimą, apie Kovo 11-osios aktus. Žinoma, ne apie pačius aktus, o apie tai, kaip jie atsirado, kaip galėjo būti priimti. Manau, kad šią mano knygelę „Kovo vienuoliktoji prieš dvidešimt metų ir šiandien“ jau pasivartėt, gal ir perskaitėt, tad man lyg nereiktų daug pasakoti, ko ten yra, kas atsispindi dokumentuose. Tačiau vieną kitą žodį pasakysiu.
Kovo 11-osios – vadinkim tai virsmu – tarptautinis parengimas atsispindi šios knygelės pradžioje. „Sąjūdis kalba valstybės vardu“ dar prieš valstybės atkūrimą. Toliau parodomas vietinis parengimas pačioje Lietuvoje. Tai Sąjūdžio politika, jo ideologija bei šios susiformavimas ir veikla, kuri leido gauti didelio skaičiaus visuomenės piliečių pasitikėjimą, laimėti rinkimus ir tuo pačiu įgyti mandatą teisiniam konstituciniam virsmui įvykdyti.
Ten dar visko yra, apie ką galbūt reiktų kalbėti specialiai, tačiau čia tam nebus laiko, o kai kas toje knygelėje nėra nušviečiama, - tai santykiai su tuometine Lietuvos administracija arba nesavarankiška, tik administruojančia jėga – vietine struktūra, vadinama komunistų partija. Pagal Sovietų Sąjungos tvarką tai buvo tos SSK pačios partijos padalinys ‚na pravach oblasti“, tai yra, srities organizacijos teisėmis, bet leidžiant vartoti Lietuvos komunistų partijos pavadinimą. Tarp partijos narių, ypač iš inteligentijos narių, reiškėsi ir sąjūdinis mąstymas, reikalavimas permainų, brendo reformų kryptis iki valstybės atkūrimo. Toji organizacija buvo susijusi, priklausoma ir susieta su Maskvos centrine Sovietų Sąjungos valdžia, bet kai kurie ir jos žmonės darėsi nepriklausomi, todėl procesai ten buvo lėti ir prieštaringi. Oficialiai tai buvo vietinė valdžia. Sąjūdis turėjo su ja ir bendradarbiavimo kontaktų, ir konfrontavimo situacijų nuo 1988 m. pabaigos, po konflikto tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje, kai vadovybė neleido balsuoti Sąjūdžio sutartų pasiūlymų. Prašoko darbotvarkę, o mes, Sąjūdis, pasijutome apgauti; kilo konfliktinė situacija, ir Sąjūdis pasiskelbė politine opozicija tai valdžiai. Šis epizodas yra reikšmingas, jį plačiai aprašo Česlovas Laurinavičius su bendraautoriumi knygoje apie Sąjūdžio istoriją, kurios didesnė pusė iš tikrųjų yra tų metų LKP istorija. Iš to liko legendų ir propagandinių mitų, kuriuos kai kada bandoma gaivinti. Pavarčiau vakar literatūrą ir kai ką užsirašiau, nes tai įdomu. Algirdo Brazausko knyga „Lietuviškos skyrybos“, p. 98. Ten teigiama, kad visą Nepriklausomybės atkūrimo darbą padarė jie, LKP komunistai, o „Kovo 11 dieną susirinkus naujai išrinktai AT, beliko iškilmės – paskelbti iškilmingą Aktą ir apsikabinti“. Taip ten rašoma, ir kai kurie yra bandę tokį paveikslėlį stumti į istoriografiją. Vis dėlto deputatai sąjūdininkai, tą dieną sėdėję AT salėje netoli A. Brazausko, V. Beriozovo ir jų bičiulių, nusistebėję girdėjo ir vėliau pasakojo apie pykčio, ironijos ir grasinančias replikas iš opozicijoje atsidūrusių buvusių vadovų. Didžiajame atminimo dokumente, kuris paprastai eksponuojamas su daugybe parašų po Valstybės atkūrimo aktu, abu LKP vadovai pasirašė labai neskubėdami, paskutiniai, kai lipant į viršų jau neliko vietos, paskutinėje kolonoje net įlipo į tekstą. A. Brazauskas kitą dieną davė interviu „New York Times“ korespondentui ir tame interviu jis dėsto nepritarimą Kovo 11-osios veiksmui. Vakar buvęs priimtas blogas sprendimas. Korespondentas jo klausia: kodėl balsavot „už“? - Kitaip negalėjom, - atsako opozicinės jėgos vadovas. Tokia yra tikrovė. Ji kitokia nei kai kurie mitai. Aš pasakoju vien todėl, kad tai vietiniai parengimo ir ėjimo į Kovo 11-osios virsmą dalykai, kurie yra kur nors aprašyti gana dažnai su ypatingu pokrypiu.
Politinis teisinis to virsmo parengimas, patys dokumentų projektai yra šios knygelės pabaigoje. Turbūt esu sakęs ir dabar primenu, kad tai buvo labai didelis teisinis darbas, atliktas per nepaprastai trumpą laiką. Per vieną savaitę, dirbant dieną ir naktį, Sąjūdžio sudarytai Valstybės atstatymo komisijai pasitelkus teisininkus, kurie labai padėjo, taip pat ir konsultantus iš užsienio kaip Stasį Lozoraitį, kurio pastabos buvo labai svarbios. Taigi parengimas ir šiuo požiūriu.
Kas toliau? Kaip reaguoja pasaulis, tai yra, atskiros valstybės, jų vadovai, parlamentai, be abejo, ir Sovietų Sąjungos vadovybė? Tai sudėta šioje knygelėje. Man to nereikia pasakoti, nes jūs ją skaitėt, o kas anąkart paskelbta nebuvo ir jos nepasiėmė, gali pasiimti šiandien. Beje, dokumentinės medžiagos yra ir knygoje „Laisvės byla“, 1992 metai. Tikiuosi, ją turite. Dar yra knyga „Atgavę viltį“ apie Sąjūdį ligi Aukščiausiosios Tarybos rinkimų. Čia irgi yra dokumentinės medžiagos, taip pat mano straipsniai, pasisakymai, kalbos. Ją palieku jūsų Instituto bibliotekėlei. Taip pat knygą „Lūžis prie Baltijos“, gal ji jau yra jūsų bibliotekėlėje, bet telieka ir ši. Čia viskas aprašyta memuarine forma kaip politinė autobiografija. O štai mažutėje knygoje „Kovo vėjas“ jaunimėlis, toks kaip jūs tada, bene prisimena Sausio 13-ąją, kaip gynė Lietuvą. Dabar jie jau barzdoti.
Taigi Kovo 11-oji, Lietuva kažką padarė. O kas toliau? O toliau yra tai, kad pasaulyje atsiranda Lietuvos problema. Lietuvos, kurios praktiškai nebuvo. Kažkada Sovietų Sąjunga užėmė ir inkorporavo tris Baltijos valstybes. Formaliai to nepripažįstama, bet de facto taip yra, pasaulis apsiprato, ir problemų tartum nnebūtų. Nors išsilaisvinimo sąjūdžiai jau signalizuoja apie save, ir „Baltijos kelias“ negalėjo likti nepastebėtas. Tačiau tai galima stebėti kaip tam tikrą vyksmą ir nieko nedaryti. Padėtis dar nereikalauja sprendimų. O štai Lietuva su Kovo 11-ąja sukuria nepatogią situaciją, ir atsiranda Lietuvos problema. Galima sakyti, jos „byla“ arba „case“, spaudoje visaip komentuojama. Per laikraščių puslapius ta tema eina ir eina ligi pirmos tarptautinės kulminacijos balandžio mėnesį. Jeigu yra problema, tai ką su ja daryti? Galima ją panaikinti jėga, bet demokratinis pasaulis su tuo nesutinka ir perspėja. Jūs matėt šioje knygelėje, kad visi dokumentai, ir Jungtinių Valstijų, ir Prancūzijos ir t.t. teigia: tik derybos, jokio smurto, nes tam, ką Lietuva padarė, ji turi teisę, o tikrovė sudėtinga, todėl reikalingos derybos. Aišku, Sovietų Sąjungos centre būtų labai norinčių panaikinti problemą, tik mat yra tokių trukdžių, kaip santykiai su Vakarais. Sovietų Sąjungos bankrotas, dėl kurio ir reikia tų santykių ir paramos iš Vakarų. Dėl to ji jėgos kol kas nenaudoja. Kitas sprendimas – pripažinti, kad yra tokia problema ir nauja padėtis. Tą faktiškai iškart pasako Vakarų valstybės, kad Sovietų Sąjunga turi pradėti derybas su Lietuvos valdžia. Jau yra pačios Lietuvos valdžia, žmonių teisėtai išrinkta. Čia būtų pripažinimas, ko M. Gorbačiovas ir jo komanda gana ilgai nepriima: jokių derybų negali būti, tai maištas, ekstremizmas, ir jis turi būti sutvarkytas. Kaip sutvarkytas? – gal nebūtinai jėga. M. Gorbačiovas yra ne kartą sakęs: aš turiu priemonių ir be kariuomenės. Tos priemonės bus panaudotos, ir problemos neliks. Atseit, jis padarys kad jos nebūtų nei jam, nei jo šaliai, nei pasauliui. Trečias kelias, ko mes siekėme: jeigu jums tai problema, tai spręskime. Vakarai iškart ir labai aiškiai siūlo spręsti derybomis, nes reikia sureguliuoti santykius. M. Gorbačiovas ir jo komanda mano, kad reikia palaužti tą Lietuvą, kuri dabar po rinkimų kalba valstybės vardu, o jiems tai išsišokėliai, ekstremistai, valstybės ardytojai, ir juos palaužti - taipgi sprendimas. Kokiomis priemonėmis juos reiktų palaužti? – psichologinio karo, grasinamais pareiškimais, jėgos demonstravimais. Jūs nematėt, bet vyresnieji prisimena, kaip pro pat parlamentą važinėjo šarvuočiai su atidengtais kulkosvaidžiais, kaip buvo grobiami jaunuoliai į Sovietų Sąjungos kariuomenę tiesiog rodant: mes jėga, mes darysim kaip mūsų įstatymai numato, tai tik jūs paskelbėt, jog niekas neprivalo eiti į svetimą kariuomenę, ir kad kariniai komisariatai buvo iš karto uždaryti, kurie rinkdavo vadinamuosius šauktinius, - mums šauktinių Lietuvoje negali būti, pagal juos viskas taip ir toliau daroma jėga. Tai neįveikiamos jėgos – force majeur demonstravimas . kas jūs čia tokie? Tegul žmonės mato, kad jūs tik išsidirbinėjat, o apginti savo piliečių negalit. Dar buvo jų planas atidaryti kalėjimus ir paleisti 8000 kriminalinių kalinių, irgi parodant, kad šita valdžia be sovietinės kalėjimų apsaugos negali susitvarkyti. Buvo mėginama palaužti ir blokadomis. Esame šiek tiek girdėję ir prisimename ekonominę, pirmiausia energetinę, bet taip pat ir kitų žaliavų – dujų, naftos ir metalo pramonei reikalingų žaliavų, taip pat akmens anglies – blokadą. Sovietai tai vadino sankcijomis, Vakarai – embargo, o mes vadinome blokada, ir tas žodis politinėje kovoje nugalėjo. Valstybė, kuri mano, kad ir čia ji yra valstybė, blokuoja savo kūno dalį, kad ji atmirtų, gangrenuotų. Tokia nesuvokiama laikysena. Bet aišku, kam tai buvo daroma. Kita blokada – diplomatinė. Buvo labai griežta laikysena, kad mūsų veiksmai esą neteisėti, jie griauna Sovietų Sąjungą ir jos galbūt pažadėtą pasaulio tvarką, susitarimus su Vakarais. Tad mes kenkiam ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir tai naujajai pasaulio tvarkai, ir niekas neturi mūsų paremti. Jau iš pat pradžių Amerikos prezidentas G. Bushas buvo paleidęs tokią nuomonę, kad nors Maskva Lietuvos atžvilgiu elgiasi blogai ir bjauriai, bet kol kas jos nebausti. Taip sakant, susilaikyti nuo sankcijų. Gal prasidės derybos, apie kurias Vakarai visą laiką kalba...
Europos Bendrija, dvylika valstybių, kreipėsi į Sovietų sąjungos vadovybę atšaukti blokadą, bet tik tiek, kad kreipėsi: kad neteisingai elgiatės, tai sustabdykit ir atšaukit. Bet nė žodžio apie tai, ką mes, dvylika, darysim, jei jūs neatšauksit. Tai tokia moralinė parama, apie kurią ir žurnalistai atrasdavo tam tikrų žodžių. Buvo išsprūdęs net pasakymas, kad tai – „antras Miunchenas“. Jeigu agresoriui leidžiama daryti, kaip tada Hitleriui su Čekoslovakija, jis daro ką nori, o Vakarų valstybės sutinka. Ir tai nieko neduoda, iš to vis tiek bus karas.
Taip ateina šis tas nauja po savaitės blokados, kuri Lietuvą vėl padarė problema ant Europos ir transatlantinio politinio stalo, mat svarstoma ir Amerikos Kongrese, ir Senate reikalaujama, kad prezidentas imtųsi priemonių, bet jie negali prezidentui liepti ir t.t., būtent situacija, kuri atsiranda lygiai po savaitės, po H. Kohlio ir F. Mitterrando balandžio 26 d. laiško Vytautui Landsbergiui. Laiškas lyg ir dviejų Europos vadovų, bet patys amerikiečiai komentuoja, kad jį minkštai paskatino G. Bushas: jūs ten darykit, o mes čia irgi norėtume, kad kas nors pajudėtų į mažesnės konfrontacijos pusę. Ir kad neįvyktų baisių, kruvinų dalykų, į kuriuos jie nebegalėsią nereaguoti. Net ir po Sausio 13-osios dar turėjo galvosūkio, kai jau negalima buvo nereaguoti, o vis dėlto - kaip nesugadinti santykių reaguojant. Taigi čia iš anksto buvo toks rūpestis, todėl ir tas laiškas dėl Nepriklausomybės akto ir derybų pradžios.
Du dideli vadovai neva man aiškino kai kuriuos aiškius dalykus, kad Lietuva, be abejo, turėjo teisę padaryti tokį sprendimą. Tai jos reikalas, paremtas visuotinai pripažįstama tautų apsisprendimo teise. Tuo labiau, kad tai padarė teisėtai išrinktas parlamentas. Tačiau laiške svarbu ne vien kas rašoma, bet ir kas nerašoma. Sovietų Sąjunga ir jos tam tikri propagandistai ar ne visai pagavę esmę politiniai rašytojai Vakaruose kai kada vartojo žodį apie Lietuvos sprendimą kaip “vienašališką“. Lietuva, kuri būtų turėjusi susitarti su imperija, o nesusitarusi, „vienašališkai“ paskelbė nepriklausomybę, ko paprastai nedaroma. Čia mat naujas dalykas, griaunantis taisykles. Nei Suvienytųjų Nacijų baltai nepaėmė į savo darbotvarkę, nei Europos Saugumo Konferencijos, nei jokia kita struktūra nebuvo sukurta, kuri svarstytų Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos problemą - kaip ją spręsti, kaip gal būt kada nors leisti joms atkurti kokią nors nepriklausomybę. Tai būtų buvę beviltiška, ir mes tai puikiai žinojome. Mes nuėjome vadinamuoju „radikaliu“ keliu, ir M. Gorbačiovas ne visai be pagrindo mus vadino ekstremistais. Net jo spaudos atstovas vertino H. Kohlio ir F. Mitterrando laišką: štai protas prieš ekstremizmą. Tas „protas“ buvo tik patarimas padaryti kokius nors sprendimus savo Nepriklausomybės aktui, panašius į sustabdymą. Jie rašo, kad tai nė kiek nesumažintų Aktų vertės, nes tai suverenūs dalykai. Bet jūs patys esat šeimininkai, ir visokie patarėjai dar aiškino, kad Lietuva yra to Akto šeimininkė, taigi galinti su juo daryti ką nori. Jis vis tiek neišnyksta, jei tik ji pati jo nenaikina. Kad mes jo nenaikinsim, buvo atsakyta iš karto su tokia logika, kad mes net neturime mandato to daryti. Be to, tai būtų politinė katastrofa, nes pripažindami Sovietų Sąjungos valdžią teisėta Lietuvoje, mes kaip ir savo noru įstotume į Sovietų Sąjungą. Žinia, tas „savo noru“ būna panašu kaip Klaipėdos atidavimas ar Austrijos prisijungimas prie Hitlerio Vokietijos, kai tau įremia į smilkinį revolverį, ir tu tada „savo noru“ padarai sprendimą. Dabar pasaulis tokių „savo noru“ nepripažįsta, bet tada lyg ir būdavo. Mes sakėme, kad negalim to padaryti ir nedarysim, ir vyko ginčai, kaip ir kas turi būti interpretuojama, ir kilo visokių neaiškumų, ką visa tai reiškia. Ar mums siūlo atšaukti, ar siūlo suspenduoti? M. Gorbačiovas reikalauja atšaukti apskritai, grįžti į kovo 10-ąją, ir tada pradėsim derybas. Atseit, laimėjimas, nes kitaip su mumis nebūtų buvę jokių derybų. O savo iššūkiu mes, atseit, kažkam užlaužėm rankas, ir jie dabar sutinka pradėti derybas, bet kad tik mes pašalintume jiems labai nemalonų Nepriklausomybės aktą. Buvo dar kitokių aiškinimų: lyg ir siūloma peržiūrėti ar išvis grįžti, kaip sakiau, į kovo 10-ąją. Ką suspenduoti ir ką stabdyti, kokį veikiantį įstatyminį dokumentą? Ar Nepriklausomybės aktą, ar aktus daugiskaitoje, antai H. Kohlio ir F. Mitterrando laiške pasakyta apie „jūsų priimtus sprendimus“, kurie galėtų būti pristabdyti, kad M. Gorbačiovas galėtų pradėti derybas. Labai daug kas Vakaruose ir pačioje Maskvoje interpretavo: štai, jie gauna į nosį; Europa, Vakarai jų nepalaiko, liepė jiems susitvarkyti ir atšaukti savo Nepriklausomybę. Bet ten nebuvo taip pasakyta. Kai mes pradėjom rodyti, jog suprantam kitaip, tai ir pačioje Lietuvoje, turbūt „Lietuvos rytas“ ir kita spauda, ėmė mus kvailinti, kad mums anie aiškiai pasakė, o mes apsimetam, jog nesuprantam. Bet iš Prancūzijos tuoj atėjo paaiškinimas, kad būtent mes supratom teisingai ir kad tai nėra reikalavimas atšaukti Nepriklausomybės aktą.
Taip prasidėjo visokie aiškinimai. Žinoma, Bill Keller iš „New York Times“, garsus žurnalistas ir apžvalgininkas, komentavo, ko jie reikalauja: „to suspend the enforcement of the Declaration of Independence“ – sustabdyti Nepriklausomybės akto įgyvendinimą. Ką tai reiškia? Ar paskelbti, kad visi po to priimti įstatymai nebeveikia, ar kad mes sustabdom ir nuo šiol nepriiminėsim naujų įstatymų. Galų gale pradėjom šiek tiek naudoti tokią formulę: pats Aktas nejudinamas, mes negalim atšaukti priimtų įstatymų, nes valstybė jau gyvena pagal juos, bet jeigu Sovietų Sąjungai labai skaudu ir rūpi, galime tartis, kokių naujų įstatymų kol kas nepriiminėsim. Bet tam jau būtent reikia tartis. O M. Gorbačiovas niekaip nenori dėl nieko tartis. Tokie buvo mūsų žaidimai: galim dėl visko susitarti, bet sėskim ir tarkimės. O jis: ne, nesėsim ir nesitarsim, kol jūs neatšauksit.
Tačiau tokia versija pradėjo nebeprigyti ir Vakaruose, nes jie to nereikalavo. Jie tik norėjo, kad vyktų dialogas ir kad būtų išvengta kraštutinumų. Du skirtingi matymai. Vienas – sovietų: ekstremizmas turi būti atmestas, o iš Lietuvos buvo mano interpretacija. Aš parašiau atsakymą H. Kohliui ir F. Mitterrandui, - ką patarėjai parašė, man visai nepatiko, ir aš parašiau savo, - ir padėkojau už paramą Lietuvos nepriklausomybei. Jų laiške buvo mums naudingų momentų, tai aš juos ir pamačiau bei perskaičiau: būtent parama Lietuvos teisei daryti sprendimą. Ten buvo aiškiai pasakyta: Lietuva turi tokią teisę ir negali būti už tai kritikuojama. Tai labai svarbūs pasakymai. Ji negali būti peikiama, kad padarė, ką turėjo teisę padaryti. Tačiau 50 metų atseit, sukūrė tiek daug visokių ryšių ir tarpusavio priklausomybių, kad nėra taip paprasta. Tada broliukai jau važiuoja į kitą pusę: jums reikia ieškoti susitarimo su Sovietų Sąjunga...
Mes tai priėmėme kaip nereikalavimą atšaukti Nepriklausomybės akto, kaip paramą, kad iš mūsų pusės padaryta teisingai. Be to, mes matome naują stadiją. Atsirado dar du veikėjai prie to paties stalo. Žinoma, ir mėginome įvelti juos toliau, kad jie ir toliau dalyvautų. Mano buvo pareikšta tokia viltis, kad jie imtųsi tarpininkavimo. Jeigu jie tokie geri ir atkreipė dėmesį, tai gal galėtų pradėti tarpininkauti. Tada nežinojau, kas mums būtų buvę labai naudinga, kad F. Mitterrandas jau buvo paruošęs laišką-atsakymą į mano ir Juozo Urbšio laišką prieš pat nepriklausomybės atkūrimą. F. Mitterrandas jį gavo jau atkūrus Nepriklausomybę. Aš tą laišką pasirašiau kaip Sąjūdžio pirmininkas, o atsakymą gavau jau kaip Lietuvos vadovas ir Sąjūdžio pirmininkas. Tačiau tas atsakymas atėjo tik balandžio 19 d., o buvo rengiamas jau balandžio pradžioje ir turėjo labai svarbių momentų. Štai laiško projektas, balandžio pradžia. „Su ypatingu džiaugsmu perskaičiau Jūsų laišką, kurį Jūs siuntėte 1990 m. vasario 22 d“. [Taip jis buvo datuotas, bet F. Mitterrandą pasiekė jau po Kovo 11-osios. Ilgai ėjo. Buvo du variantai. Paryžiuje Ugnė Karvelis pasakė, kad prancūzų kalba labai tolima nuo to, ko reiktų, geriau perrašom. Mes perrašėm. Tai atėmė laiko. O paskui reikėjo antrą kartą gabenti.] „Prancūzija itin karštai sutiko žinią apie pastarojo laikotarpio pasikeitimus, leidusius Lietuvai laisvų ir pliuralistinių rinkimų būdu išreikšti siekį atkurti savo nepriklausomybę.“ Čia irgi yra atsargumo. Sakoma ne tiesiai „atkurti“, o „išreikšti siekį atkurti“. Ir toliau - „Prancūzija nori padėti Lietuvai atgauti savo visišką suverenumą atviro dialogo ir supratimo keliu. Tokį pat siūlymą mano prašymu Prancūzijos valstybės ministras, užsienio reikalų ministras kovo 30 dieną perdavė sovietų valdžios atstovams.“ Tai buvo Maskvoje. Užsienio reikalų ministras Roland Dumas buvo Maskvoje įvairiais reikalais, bet ir Lietuvos reikalu. Ir nuo Prancūzijos prezidento perdavė siūlymą ir tam tikrą spaudimą, kad reikia pradėti derybas. Skaitau toliau: „Jis jiems pranešė, kad Prancūzija yra pasiruošusi, jei šalys dėl to sutinka, priimti derybų delegacijas [Įsivaizduojate, Paryžiuje būtų prasidėjusios Lietuvos ir Maskvos derybos!], kurios diskusijų keliu numatytų teisingiausius iškilusių problemų sprendimo būdus.“ Tokia buvo kaip tik mūsų pozicija: pradedam, o tada išsiaiškinsim, kas kur kliūna, ką reikia išspręsti. Tik, žinoma, ne nepriklausomybės atšaukimą. Prancūzijos buvo paruoštas labai stiprus tekstas, bet jis nebuvo išsiųstas. Privačiai manau, kad sovietai turėjo savo žmonių visur, taip pat ir Prancūzijos valdžios ešelonuose, ir kai sužinojo - nutarė, kad reikia pakeisti situaciją, ir paskelbė blokadą. Jau anksčiau Vaclovas Havelas buvo pasiūlęs derybas Čekoslovakijoje, kaip minėjau, neutralioje žemėje. Aš tada dėkingai atsakiau, kad Lietuva niekada nepamirš: Jūs buvot pirmas tai pasiūlęs. Bet Maskva jam neatsakė arba pasiuntė po velnių. Tada nėra sutikimo pradėti derybas, tuo labiau, trečiojoje šalyje, nes tąsyk mes - jau dvi atskiros šalys. Bet jeigu tai siūlo Prancūzija, tada kas kita. Viena didžiųjų valstybių siūlo, kad dvi šalys – Lietuva ir sovietai – Paryžiuje pradeda derybas dėl savo reikalų sureguliavimo.
Tai padėčiai už akių užbėgo blokada. Laiško projektą aš gavau vėliau iš archyvų. O tikrasis prezidento laiškas buvo trumpesnis: susidomėjęs susipažinau, Prancūzija niekada nepripažino sovietų aneksijos, „Lietuvos teisė į nepriklausomybę yra neginčijama“. Tai svarbus pasakymas. Tačiau vienas dalykas yra teisė, o kitas – tikrovė. O toliau apie tikrovę: „penkiasdešimt istorijos metų supynė sudėtingus ryšius“ ir t.t., ir vien tik derybos gali sureguliuoti. „Tai dialogas, kurį pripažįsta Prancūzija ir kitos Europos valstybės“. Dvylika Europos bendrijos šalių jau buvo užėmusios tą poziciją. Tiesą sakant, kai kurių dalykų mes nė nežinojome. Vilniuje nebuvo diplomatinių tarnybų, kažkas kažką kažkaip sužinodavo. Bet kad iš karto mums praneštų viešus ir juolab konfidencialius dalykus, tai toli gražu.
Apie kreipimąsi į sovietų vadovybę F. Mitterrandas čia irgi rašo, kad „valstybės ministras kovo 30 dieną perdavė sovietų vadovybei“. Ir viskas. „Priimkite, Pone Prezidente, mano didelę pagarbą“. O kad Prancūzija siūlo save kaip vietą, kaip teritoriją, to šiame laiške, blokados situacijoje labai paaštrėjus dalykams, jau nebuvo.
Papildomi dalykai šioje situacijoje, kai pasirodo H. Kohlio ir F. Mitterrando laiškas, yra pluoštas neoficialių informacijų iš Maskvos, kurias perduoda užsienio korespondentai: kalbama, sakoma, manoma. Yra žinoma, kad Maskvą labai supykdę aktai dėl pilietybės. Buvo mat priimtas Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl pilietybės, ir Lietuva pradėjo išdavinėti pilietybės pažymėjimus. Aš turiu tą labai paprastą lapelį: Lietuvos piliečio pažymėjimas. Tada mes visi tebeturėjom sovietų pasus, lyg būtume sovietų piliečiai. Mums tai buvo primesta. O štai AT aktu dalykai buvo statomi vėl į savo vietą: Lietuvos piliečiai yra tik Lietuvos piliečiai. Jie gauna pažymėjimus. Tai labai supykdė Maskvą. Kitas dalykas - tai principinis netarnavimas sovietų armijoje. Buvo pavasarinis šaukimas. Mes uždarėme karinius komisariatus. Jaunuoliams buvo siunčiami šaukimai: privalote ateiti, antraip jūs dezertyrai, būsit teisiami. Jaunuoliai boikotavo. Mažai kas ėjo, gal šiek tiek Rytų Lietuvoje, taip pat rusų šeimų jaunuoliai galbūt ėjo. Tačiau mūsų nuostata buvo, kad niekas neprivalo. Žinoma, mes negalim bausti, jeigu kas savo noru eis į svetimą kariuomenę. Galų gale, mes net negalime jų apginti. Bet kas laikysis pilietinės pozicijos ir neis, bus visai teisūs, ir mes juos ginsime visomis turimomis priemonėmis, įskaitant tuos dvidešimt šautuvų ar nežinau, ką dar. Ginsime teisinėmis priemonėmis, taip. Sovietai, gaudydami vengiančiuosius karo tarnybos, traktavo juos pagal savo pačių įstatymus kaip dezertyrus ir nusikaltėlius. Bet jie turėjo būti teisiami „pabėgimo“ vietoje, reiškia, Lietuvoje. Ir viskas priklausė nuo teismų. Nuo milicijos, prokuratūros ir teismo, bet buvo aišku, kad mūsų teismai jų nenuteis, nes teismai jau buvo pasirinkę Lietuvos valstybės liniją. Kai kur, tiesa, būdavo dviprasmybių, taip pat ir prokuratūroje. Jie turėjo atiduoti pagautus į teismą Lietuvoje, bet to nedarė. Kai užpuolė Naujosios Vilnios ligoninę, sudaužė ir pagrobė ten paslėptus jaunuolius, tai juos išvežė į Tolimuosius Rytus, į Kamčiatką, Magadaną ir ten teisė. Paskui juos reikėjo laisvinti ir atgauti.
Štai tie du dalykai supykdė sovietus kaip mūsų įstatyminiai žingsniai. Ir tada buvo galima suprasti, kad jeigu kalba eina apie kažkokių aktų (daugiskaitoje) sustabdymą, o iš to išimamas pats nepriklausomybės aktas, tai atsiranda erdvės derėjimuisi. Bet jie niekad nesileido į derėjimąsi, nes nenorėjo derybų iš principo. Derybos prasidėjo tik rudenį ir tik dėl techniškų dalykų. Kai varčiau spaudą, pamačiau labai įdomų ženklą. Kažkur esą pasakyta, kad kalba galėtų eiti apie Nepriklausomybės akto sustabdymą dvejiems metams. Sovietai jau vėluodamiesi balandžio mėnesį buvo priėmę vadinamąjį Respublikų atsiskyrimo įstatymą ir paskui spaudė, kodėl mes nesielgiame pagal įstatymą, kodėl laužom įstatymą. Mes sakėm: užmirškit, mes tai padarėm daug anksčiau už jūsų įstatymą. Jis negali veikti atgal, o jūsų argumentai nieko verti. Ne, daryk pagal įstatymą, pagal sovietų konstituciją. O mes: kokia čia sovietų konstitucija, jeigu mes – kita valstybė. Jūs norit primesti svetimos valstybės konstituciją, o tai – konstitucinė aneksija. Pagal tą jų įstatymą būtų penkerių metų referendumas, po penkerių metų išmėginimų dar vienas referendumas. Visos sąjunginės respublikos turėtų sutikti dėl mūsų atsiskyrimo. Žodžiu, visiškai beviltiškas dalykas. Bet jie darė propagandą Vakaruose, esą, pasiūlytas normalus konstitucinis, įstatyminis kelias, o tie bjaurybės lietuviai elgiasi kaip ekstremistai ir ne pagal įstatymus. Aš sakydavau: mes turime savo konstituciją ir būtent pagal konstituciją elgiamės. Bet kas iš to, kad tu ginčijiesi...
Tačiau kai premjerė K. Prunskienė lankėsi Vašingtone, iš jos vizito liko Talboto (ir Bešloso) knygoje toks pastebėjimas: ji pasirodė esanti lanksti ir net pasiūlė sustabdyti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams. Kai tai skaitai, galvoji, kokia čia kūryba, apie kurią kita Lietuvos vadovybė nieko nežino? Dabar matau, kad tai buvo Maskvos kūryba. Ji bendraudavo su M. Gorbačiovo aplinka, su pačiu M. Gorbačiovu, gal ir į Vakarus vykdama ten konsultavosi, sunku pasakyti.
Bet štai vis buvo įmetama kažkokių papildomų variantų, kaip antai matyti ir iš šių rodomų karikatūrų. Jų autoriai buvo įžvalgiausi politologai ir tiesiai statė taškus. Štai matote kalėjimą, kalėjimo sargybinis su ženklu ant kaktos, o kas skamba iš vienos kameros ir ką laiko sargybinis? Iš ten reikalauja laisvės, o jis siūlo „kalėjimo reformą“. Žinia, Vakarams labai patinka, kad bus kažkokia reforma. Tik nesugriaukit reformos savo laisvės reikalavimais. Kitoje karikatūroje – situacija, tebesitęsianti ligi šiol. Trys nepaklusnūs vaikigaliai, o motina sako: kokie nedėkingi, kartais nė nesuprantu, kam aš jus pagrobiau. Taigi Vakarų spaudoje buvo aiškiai matoma sovietų pyktis ir absurdiškas nepasitenkinimas. Kita karikatūra: „Mister Bush, kalba Vytautas Landsbergis. Atspėk, kas atsitiko?“ Tas labai patiko ir Amerikos lietuviams, ir kitur. Kas atsitiko? – Nafta Vilniuje! Tai keičia padėtį, požiūrį, visi principai kitaip skamba. Čia labai geras prancūzų karikatūristas. Ant lyno susitinka dviese ir sako šį tą vienas kitam. Pirmiausia didysis tartum atsako: „aš irgi neturiu kur trauktis“. Ir tu neturi kur trauktis, tad mes galim tik kristi. Man čia labai patinka fonas. Jūs matote, kas yra už vieno ir už kito. Toks gražus jaunimas kaip jūs, šaukiantis „Laisva Lietuva!“, o tenai – uniformuoti neandertaliečiai. Kita karikatūra: sąskaita už nepriklausomybę. Kiek turėsime mokėti už grotas, spygliuotas vielas, šunis... O tas kalinys vien klausia, ar reikės rubliais mokėti, kad išleistumėt?
Iš tikrųjų sovietai darė spaudimą, ir net A. Brazauskas dar 1988-1989 metais, susitikdamas su Sąjūdžio vadovais, sakydavo: jūs nežinot, jie paruošė kalnus skaičiavimų, kiek Lietuva turės mokėti, kiek turės grąžinti už Sovietų Sąjungos investavimus, jei čia mes gausime kokią nors nepriklausomybę. Neišsimokėsim tūkstantį metų! Tai atrodė realus dalykas; be to, jie iš tikrųjų ruošė ir aiškino Vakarams, kad jeigu Lietuva išeis, tai grius visa Sąjunga, pasidarys 15 branduolinių valstybių. Dabar štai jūs kalbatės su viena, o tada turėsit 15-ka. Taigi platino Vakarų visokių siaubų, kodėl negalima palaikyti Lietuvos. Pavyzdžiui, Norvegijoje: jeigu jūs, norvegai, palaikot Lietuvos nepriklausomybę, tai iš ten plūstelės milijonas rusų pabėgėlių, nes tie nacionalistai pradės smaugti rusus, ir šie bėgs į Vakarus. Ar jūs norit milijono rusų?! Naivuoliams tai galėjo daryti įspūdį. Tokios buvo instrukcijos, kaip daryti propagandą.
Dar viena karikatūra su tanku: realiai tai šitaip važinėjo po Vilnių ir Vingio parke iš oro virš galvų barstė lapelius. Jėgos demonstracija, kurios uždavinys – palaužti, pastatyti į vietą, atvesti į protą. Net Vakarų spaudoje buvo tokia „backing line“ – linija pastatyti Lietuvą atgal, nes ji mat nukrypo nuo linijos.
Kol bus klausimų, turiu čia komentavimui šiek tiek Nepriklausomybės dokumentų.
Blokada jau vyksta, H. Kohlio ir F. Mitterrando balandžio 26 d. laiškas. 27 dieną jis darosi viešas. V. Landsbergis kažką pasako apie jį spaudai, nors S. Lozoraitis pradeda bartis, kad reikia kuo greičiau atsakyti oficialiai. O aš pasakiau, kad tai labai rimtas dokumentas, ir mes jį labai rimtai studijuosim. Mus džiugina tam tikri jo momentai, tačiau reikia labai gerai išsiaiškinti. Po dviejų dienų, balandžio 28 d. Vokietijos spauda rašo straipsnį „Signalas į dvi puses“: „nors adresuota tik vienam, bet tuo pačiu metu tai ir signalas M. Gorbačiovui, kad jam nėra ko švęsti pergalę“. „Dar negalvok apie pergalės paradą“. Nors yra toks laiškas, kur jie pripažįsta vieną pusę – Lietuvos moralinę teisę, bet taip pat akcentuoja tikrovę, ką jau sakiau, apie daugybę ryšių ir t.t. Tuo pačiu laikraštis („Süddeutsche Zeitung“) interpretuoja: „esame suinteresuoti perestroikos tąsa ir žinome, kad politikoje tai svarbiau negu moralė“. Reiškia, moralė jūsų pusėje, bet kiti dalykai – ne jūsų pusėje. Įvairūs komentatoriai vėl gražiai iššifruoja: „M. Gorbačiovui atrodo, kad jis gavo paramos bei kompromisą įšaldyti Nepriklausomybės deklaraciją, bet jis pradeda vėl didinti reikalavimus. O kadangi Estija ir Latvija tvirtai palaiko Lietuvą, tai Maskvos kietumas yra perspėjimas ir joms“. Pagal tos pačios dienos laikraštį „Die Welt“, „N. Ryžkovas, Sovietų Sąjungos ministras pirmininkas, televizijoje pasakė: jokio pripažinimo, nieko, jokio kompromiso! N. Ryžkovas palaiko M. Gorbačiovo reikalavimą, kad atsakingieji asmenys Vilniuje turi Nepriklausomybės sprendimą peržiūrėti“. Tai yra, atšaukti.
H. Kohlis ir F. Mitterrandas sako, kad ta vertė nepažeidžiama, nes grįsta tautos apsisprendimu, taigi rinkimai prilyginti apsisprendimui ir referendumui. Mes tai irgi sakydavome. - Kodėl jūs nerengiate referendumo? – Taigi rinkimai buvo visiškai aiškūs, programa yra nepriklausomybė, žmonės jau balsavo. Paskui, sausio mėnesį, padarėm tai vis dėlto dar kartą.
Austrų laikraštis „Die Presse“: „Lietuva negauna trokštamos paramos nepriklausomybei. Trys galingiausi Vakarų pasaulio vyrai nepaliko jokios abejonės, kad Lietuva savo užsienio politikos siekiuose negauna tokios paramos, kokios nori Vilniuje prezidentas Landsbergis. Bushas jau pasakė, kad jokių sankcijų [nebus]. Po kelių dienų Mitterrandas ir Kohlis pasiuntė laišką Lietuvos prezidentui ir pareikalavo nepriklausomybę nuimti ir ramiai derėtis su Kremliumi.“ Tai visiškai nerealu. Ką tu ten derėsiesi, jeigu jau viską „nuėmei“. Niekas su tavim nė nebesiderės. Toliau dar citata: „vakariečių atsargaus reagavimo motyvas Vilniaus ir Maskvos konflikte yra aiškus, jis skamba „neardyk mano planų“. Kitais žodžiais, numatytas Rytų-Vakarų susipratimas eina toliau, ir niekas negali jo stabdyti.“ Ir jokia Lietuva neturinti čia būti kliūtis. Tačiau tas pats laikraštis įdomiai baigia, kad paradoksaliai dėl tokio kaip ir netiesioginio pasakymo „konflikto pavojus nesumažėja, tik didėja. Tai nėra pasaulio karo ar pasaulio taikos alternatyva. Priešingai, pasaulis arba pasaulio situacija darosi potencialiai konfliktiškesnė. Nors konfliktas apribotas, bet ne mažiau pavojingas.“
Prancūzų dešinysis laikraštis „Quotidien de Paris“ rašo gana žiauriai savo prezidento adresu: „Pagalba naujajam carizmui. Vardan kokių principų Lietuva kviečiama padėti savo neprikalstomybę ant ledo, kai tuo pat metu pripažįstama, kad ji buvo neteisėtai atimta? Ar namibijiečiai turi didesnę teisę į nepriklausomybę negu Lietuva?“ Kaip tik ar tik ne tą pačią 1990 m. kovo 11-ą Namibija Afrikoje paskelbė nepriklausomybę. Tada visi plojo ir šventė. „Jie [Kohlis ir Mitterrandas] galėtų suvokti, kad tai galėtų jiems padėti dekolonizuoti imperiją, demokratizuoti institucijas ir privatizuoti pramonę. Bet kam jie dabar padeda ragindami lietuvius kapituliuoti? Gorbačiovui, o galbūt sistemos saugotojams, neostalinistams, neoimperialistams? Atsakymas aiškus – padedama tiems, kurie bet kuria kaina kabinasi į naująjį stalinistinį carizmą“.
„Le Figaro“ tą pačią dieną: „Helmutas Kohlis tikrai turėjo tiesioginį interesą. Jam reikia Kremliaus palankumo švelniam DDR įjungimui į Vokietijos Federacinę Respubliką.“ Taigi aukščiausiems vokiečių tautos interesams turi būti paaukoti kiti dalykai. „Bet Mitterrandas atrodo tarsi tempiamas kanclerio buksyru. Jeigu Respublikos prezidentas tikėtų, kad Rytų-Vakarų atlydys atsidurtų pavojuje dėl pernelyg greito sovietų imperijos dekolonizavimo, tada jam reiktų turėti diskrečių priemonių, kaip padėti Lietuvos prezidentui Landsbergiui. Diplomatija neturi kitų užduočių kaip visai tyliai pasakyti, kas garsiai galbūt kitąsyk būtų netinkama.“
Štai, būsimieji diplomatai, girdėkite. Ir britų „Times“, kuris iš esmės kritiškas to dviejų laiško atžvilgiu: „Laiškas tai atviriausia kanclerio idėja“. (Laikraštisa mato taip pat, kaip ir prancūzai). „Jo veiksmas yra diplomatinis atitikmuo, kaip palikti prezidentą Landsbergį vieną su revolveriu ant rašomojo stalo. Didvalstybės politikos logika diktuoja, kad dabar Vakarų Europos absoliutus prioritetas yra Vokietijos suvienijimas, todėl Lietuva – tik nepatogi šalutinė scena. Kancleris, kuris nori ateinančiais metais valdyti suvienytą Vokietiją, darys viską kas jo galioje, kad pasiektų susitarimo su Sovietų Sąjunga.“
Tokia tad tarptautinės politikos realybė, kur mes išties elgėmės kaip kokie nerealistai. Bet vis dėlto kažkas pasidarė.
Iš to fono, kuris paaiškina situaciją, ir tada išsyk matėsi, kad Lietuva ir padėtis joje pasidarė tarptautinė problema. Ir kas nors turi ką nors daryti. Buvo visokių pasiūlymų, sugestijų, man skambino iš Vašingtono G. Busho vardu senatorius R. Lugaras. Jis ligi šiol prisimena aną mūsų pokalbį: kodėl jūs neinate į kompromisus? Aš sakiau: jums neteisingai kalba. Mes kiekvieną dieną siūlom daugybę kompromisų, išskyrus vieną apgavystę. Kapituliacija – tai ne kompromisas. Jie reikalauja kapituliacijos ir tai vadina „kompromisu“. Paskui sako: anie visai nesukalbami. O mes dėl visko galim susikalbėti.
Taip tęsėsi politinė diplomatinė kova, bet naujoje stadijoje. Tų stadijų dar buvo ir kitų. Buvo iš Rytų inspiruotas labai keistas Vyriausybės moratoriumo projektas, kurio nepateikė prieš tai svarstyti Aukščiausiajai Taryba, o viešai paskelbė, tarsi Lietuva jau skelbia moratoriumą. Ir mažas komentariukas, kad tai pasiūlymas Aukščiausiajai Tarybai. Tačiau per tarptautinę spaudą nuėjo, neva Lietuva paskelbė moratoriumą Nepriklausomybės aktui. Vėliau buvo dar visokių sudėtingų dalykų, kai M. Gorbačiovas priėmė V. Landsbergį ir tris kartus vyko su juo debatai. Jis sakė negalįs nieko daryti, nes yra aukščiausiojo suvažiavimo įpareigotas, o mes turį padaryti kokį nors judesį, kad jis galėtų atšaukti blokadą. Mes tada priėmėme iš 20-ties variantų suktą tekstą, kad Lietuva, kai prasidės tarpvalstybinės derybos su Sovietų Sąjunga, įsipareigoja, rodos, 100 dienų moratoriumą naujiems teisiniams aktams. Ne tiems, kas priimta, bet naujiems. Mes parašėm kaip jam reikia ir panaudojom filologinę gudrybę, o politinė klaida turbūt buvo, kad jie galėjo tai savaip naudoti. Aukščiausioji Taryba skelbia moratoriumą nuo tos dienos, kai prasidės derybos, tai yra, ateityje... Tačiau žodis „skelbia“ buvo esamasis laikas, ir tai visur transliavo. Mes vėliau turėjome kai ką pasakyti. Prasidėjo derybos. Priimta AT įpareigojimai Derybų delegacijai, kad derybos bus laikomos prasidėjusiomis, kai bus pasirašytas jų pradžios protokolas. O tame pradžios protokole jau turi būti tie ir tie dalykai, kad Sovietų Sąjunga neturėtų kur dėtis, jeigu pasirašys. Jie tada pyko, kad mes juos apstatinėjam, kad turėtume atvažiuoti be sąlygų, antraip tai ne derybos. Aš sakiau: vadinkite tai pokalbiais, bet mes jau paskelbėme pasauliui, jog prasidėjo derybos. O jeigu jums netinka apibūdinimas, tai be jokio moratoriumo. Taip tęsėsi dalykai, kol jie galų gale nutarė baigti ir parengė Sausio 13-osios karinį smūgį. Čia buvo vėl nauja stadija, naujas ir iš tikrųjų lemiamas etapas, kur mus turėjo tikrai palaužti dabar jau karine jėga. O kai nepavyko, tai sulūžo jų pačių visas didelis aparatas.