Paskaita Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2011-03-07
Sveiki, kolegos. Turbūt visi čia susirinkusieji studijuojat politikos mokslus. Jūs jau žinote, ir aš čia nieko nauja nepasakysiu, kad politika – tai valstybės reikalai. Nuo antikos laikų – polio reikalai. Lietuvos valstybė 20-ajame amžiuje, valstybės atkūrimas – tuo pačiu ir mūsų dabartis, tai visa naujųjų laikų Lietuvos valstybė. Todėl nutariau, kad tikslinga pradėti nuo Vasario 16-osios.
Naujausioji Lietuvos istorija. Aišku, Vasario 16-oji jau buvo tam tikra kulminacija, lūžis. Lietuvos visuomenė, lietuvių tauta į tai ėjo, tam brendo. Be to, susiklostė aplinkybės. Bet gali kilti „pragmatinis“ klausimas – kam ta valstybė, kam žmonėms jos reikia? Dabar tiek daug visokių keistų dalykų ir apkalbėjimų, tartum valstybė būtų blogis. Na, mes čia anarchistų teorijų nenagrinėsime. Bet jeigu kas nors mano, jog valstybė yra tam, kad būtų galima geriau uždirbti, tada geresnė valstybė yra ten, kur galima geriau uždirbti. Arba jei valstybė yra tam, kad teiktų savigyną nuo engimo, tai tos savigynos gal kur nors yra daugiau ir panašiai. Bet mums labai svarbu, - aš tą taip matau ir noriu paryškinti, - kad naujųjų laikų Lietuvos valstybė gimė ne iš kokių nors pragmatinių samprotavimų ar atsitiktinių aplinkybių: antai susipešė imperialistai, viskas sugriuvo, ir iš tų griuvėsių išdygo kažkas nelyginant grybas. Mums bandydavo taip aiškinti ir Kovo 11-ąją, kad mes atsiradom todėl, kad griuvo Sovietų Sąjunga. Nauja valstybė iš nieko. Žinoma, nėra ko ginčytis su nesąmonėmis. Bet kad didieji dalykai gimsta iš dvasios, noriu jums šiek tiek paryškinti. O po to yra dar ir aplinkybės.
Kas yra valstybės gimimas iš dvasios arba politinis atgimimas? Iš to atgimimo, kurį reiškė, - nekalbant apie senąjį Vilniaus universitetą ir žemaičių sąjūdį, o 19 a. pabaigos „Aušros“ ir „Varpo“ sąjūdą, kai kas jį vadina Kudirkos sąjūdžiu, - galų gale knygnešių nepaprasta epopėja, kova už savo kalbą, spaudą. Čia irgi dvasios, o ne verslo dalykai. Taigi ta dvasia yra laisvės idėja ir orumo vertybė. Žmonių, tuo pačiu ir tautos orumas.
Kadangi esame šiek tiek savotiška tauta ir šalis, kurioje skirtingai nuo kokios nors Graikijos, apie kurią sakoma, kad graikai viską iššoka, tad jeigu skaitėt ar matėt „Graiką Zorbą“, jų siela išsiveržia per šokį, o Lietuvoje siela kalba per dainą. Kai pažvelgi į 19-ąjį amžių – ką žmonės dainavo? Valstybės nebėra, baudžiava, svetimųjų valdžia keliais sluoksniais. O baudžiauninkai dainuoja beveik nuo 19 a. pradžios populiariausią Lietuvoje naują dainą. Tai S. Valiūno „Birutės daina“: „Ant marių kranto Palangos miestely, kur gyveno mūsų broliai žemaiteliai“ ir t.t., bet ten yra posmai ir apie Kęstutį, ir apie Vytautą, ir apie laiką pasakyta, „kuomet laiminga buvo žemė mūsų, kai buvom ponais ir gudų, ir prūsų“. Mes - Lietuva, ir tokias dainas dainuoja baudžiauninkai! „Buvom ponais ir gudų ir prūsų“ – reikia suprasti to meto žodyną. Ponas – čia nereiškia „dvarininkas“, o „viešpats“, valdytojas kaip viešpats Dievas, ponas Dievas. Reiškia, buvom ponais, o ne vergais. Tada mes patys buvome ponais, o dabar ant mūsų ponauja. Kas dabar pasidarė? „Ne taip skamba aukštas plentas, trenktas diližonais, kaip vaitoja mūsų žemė po svetimais ponais“. Čia – jaunasis A. Baranauskas, kuris pradeda revoliucinę poeziją Lietuvoje važiuodamas į seminariją Peterburge. „Kelionė Petarburkan“: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, sako, tegu bus Lietuva ir tamsi, ir juoda“. „Kad tu, gude, nesulauktum“... ir panašiai. „Nesulauksi, sūnau šiaurės, suluš tavo peiliai..., pats tu teksi eilei“ ir t.t. Ryžtingi, tiesiog bibliniai žodžiai. Tai buvo nepaprasta asmenybė, ir, žinoma, jo „Dainų dainelėje“ vėl mitas apie laisvę ir galybę: „Tai graži buvo mūsų Lietuva, daugel ji žemių įgijo. Žmonės laimingi buvo turtingi, niekur nebuvo vergijų“.
Nebuvo taip gražu, kaip čia A. Baranausko pasakojama. Bet buvo Lietuva laisva ir galinga, ir nebuvo vergijos mums kaip tautai. O netrukus ateina dar galingesnis, dar įtakingesnis balsas. Aš čia jums kai ką tik primenu. Mokyklose turbūt šį tą girdėjote, skaitėte, bet bandykime suvesti į vieną daiktą. „Kur šiandieną jinai? Miega jos milžinai. Po žemių jų ilsis krūtinė. Kaip ant marių plačių kad po audrų didžių užmiega vilnis paskutinė. Kur garsioji šalis, varius savo vilnis lig Dono ir marių Juodųjų? Vienas garsas tiktai, vien apžėlę kapai beliko iš amžių senųjų. Gal senovės laikus Vaidilutis garsus prikeltų, bet kur Vaidilutis? Aukso kanklių balsai nebeskamba visai, ir dainių žodynas menkutis.“ Kuris tai rašė, nebuvo menkutis. Šiandien išties galėtume pamąstyti, koks mūsų dabarties dainių žodynas ir į ką jis kviečia. Tada buvo misijos supratimas, ir padėties apibūdinimas, ir toje pačioje „Jaunojoje Lietuvoje“ Maironis siūlė naujas giesmes apie dabartį. „Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto. Pavasaris eina Karpatų kalnais. Po mūsų gi žemę nei žodžio, nei rašto neleidžia erelis suspaudęs sparnais“. Tas erelis – carizmas. „Nei žodžio, nei rašto“ – tai kaip A. Baranausko „Anei rašto, anei druko“. Štai tokia Lietuvos padėtis ir protestas bei maištas, šaukimas į kovą. O slavai nuo Juodmarių krašto jau sukilo! Jau Bulgarijoje kitaip. Vengrijoje buvo didžioji revoliucija 19 šimtmečio vidury, kai vengrai paskelbė respubliką atsiskirdami nuo Austrijos imperijos. Paskui juos sutriuškino abu imperatoriai – Austrijos ir Rusijos. Nikolajus atsiuntė savo kazokų divizijas, tačiau po to vengrams liko kitas statusas. Vengrija liko karalystė Austro-Vengrijos sudėtyje su tam tikra autonomija. Nacionalinio orumo atgijimas ėjo toliau, išjudino Balkanus.
Štai taip ateina pavasaris, ir to pavasario liudininkas yra vienas lietuvis, baigęs mediciną Maskvoje ir nusiųstas dirbti į Bulgariją. Tai Jonas Basanavičius. Savo ruožtu, ir Maironis. Tai, ką citavau, yra Maironis ir 19 a. pabaiga. Ne vien tragiška padėtis, „kur šiandieną jinai?“, bet ir „Atsibus tėvynės sūnūs, didžią praeitį atminę“. O kokia ta tėvynė, kur jinai? Labai aiškiai sakoma – „kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“..., „kur broliai artojai lietuviškai šneka“ ir „kur skamba po kaimus Birutės daina“. Identifikacija eina jau per visą šimtmetį. Birutės daina. Priminiau ją pačioje pradžioje.
Ir štai V. Kudirka, visas Kudirkos sąjūdis, Lietuvos atgimimo ideologija, Lietuvos pilietinės visuomenės ugdymas. Labai nelengvas. Ir „Tautiška giesmė“ kaip testamentas bei nepaprasto grožio ir moralinės vertės himnas. Apie ką jis kalba, manau, atsimenate. Jei reikia, gal dar ir pagiedat, kai būna proga.
O tas iš Bulgarijos, jau studentu būdamas, rūpinosi, kas darosi Lietuvoje, koks jos likimas, koks žmonių likimas. Man labai įdomus momentas, kad pirmas J. Basanavičiaus darbas buvo lietuvių kalbos pradžiamokslis mergaitėms. Žinoma, spauda buvo draudžiama, tad jis negalėjo būti išspausdintas, kad kaip nors plistų. Bet ekrane jūs matote Pavasario kregždę, pirmąjį laikraštį. J. Basanavičius prisiima asmeninę atsakomybę. Jis yra ten, nežinia, ar galės atvažiuoti, ar caro valdžia jo Lietuvoje nesuims. Paskui jau nebe jo pavardė, tačiau pirmas balsas buvo labai svarbus. Ir J. Basanavičius įėjo į visų Lietuvos skaitančiųjų sąmonę. Kaip matote, „Aušra“ išeina Ragainėje. Reiškia, Prūsų Lietuva, kurioje buvo šiek tiek daugiau laisvės, nuo seniau galima buvo spausdinti gotiškom raidėm lietuvių kalba. Čia yra jau to meto raidynas ir lietuvių kalba. Išleista Ragainėj, Kovinis, 1883. Kovinis – tai kovo mėnuo. Buvo visokių įdomių, gražių žodžių ir pavadinimų. Kas rašoma tame laikraštyje, kuris kai kam buvo tiesiog smūgis į sąmonę? Pavyzdžiui, V. Kudirkai. Kai V. Kudirka susitiko su J. Basanavičiumi, parvažiuojančiu iš studijų, ir J. Basanavičius uždainavo lietuviškai, tai V. Kudirkai dar atrodė labai keista, tartum koks išsidirbinėjimas. Jis jau buvo pagautas lenkinimo dvasios, bet perskaitęs „Aušrą“ pradėjo verkti - kur aš ligi šiol buvau?
Kas ten rašoma? „Aušroje“ rašoma ir politinė programa, bet svarbiausi akcentai buvo garbinga Lietuvos istorija, lietuvių kalbos grožis ir senumas, net paleista žmonėms maloni šiek tiek legenda, bet ir tiesa, kad lietuvių kalba esanti seniausia tarp indoeuropiečių. O tai reiškia, kad ir Adomas su Ieva kalbėję lietuviškai. O paskui iš to visos kitos kalbos atsiradusios. Toks fonas atmesti tam, kad lietuvių kalba esanti chamų, prasčiokų, chlopų kalba, niekam nereikalinga. Dievas jos nesuprantąs, tad ir melstis lietuviškai beprasmiška. Reikia melstis lenkiškai. Jūs suvokiat, koks ėjo smegenų plovimas. O čia sako: palaukit, lietuvių kalba – tai o-ho-ho, kokia grožybė ir vertybė!
Taip vyko kova dėl pačių lietuvių sąmonės, ir ją pradeda J. Basanavičius. Pirmas „Aušros“ numeris teigia: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis“. Niekur aplink kalba neuždrausta, spauda neuždrausta. Tai kodėl mes tokie? Reikia susiimti. Reiškia, eina žadinimas ta kryptim, kad mes turim būti žmonės tarp žmonių, tauta tarp tautų. Bet tautą reikia dar padaryti. Reikia iš tų vargšų engiamų, pažemintų žmonių, nebepasitikinčių niekuo: gal koks caras duos, neduos, - gauti tautą. Žinoma, jie jau kovoja dėl spaudos, prasideda knygnešių sąjūdis. Tačiau nuo pat pirmo „Aušros“ numerio eina programiniai dalykai: tauta tarp tautų, iš to ateis ir valstybė tarp valstybių. Juolab, kad Lietuva buvo valstybė.
Matykim tą žmogų, kuris pradėjo visą dalyką, ir pažadino V. Kudirką. Daktaras Vincas Kudirka paskui per savo „Varpą“ darė nepaprastą įtaką visai jaunajai lietuvių inteligentijai, būdamas čia, Lietuvoje. J. Basanavičius dar ilgai gyveno Bulgarijoje ir kažin ar galėjo ramiai ir drąsiai važinėti į Lietuvą. Dar prieš „Aušrą“ tokių dalykų pasakydavo, o praėjus maždaug devyneriems metams po pirmojo „Aušros“ numerio, kai jau buvo pradėta leisti kiti lietuviški laikraščiai, jis įdėjo viename jų – „Apšvietoje“ – visą „Savistovės Lietuvos programą“. Štai dar šaltinis, jeigu panorėsite daugiau pasiskaityti apie tokią veiklą: yra išleista mano brošiūrėlė „Jono Basanavičiaus politika“.
Jūs, būsimi politikai, žinote, kad jis buvo daktaras, ir ne bet koks daktaras, o labai nusipelnęs Bulgarijai, ir dar mokslininkas istorikas, tyrinėtojas, tautosakos rinkėjas ir skelbėjas ir lietuvių tautinio atgimimo simbolis. Bet iš margos veiklos labai aiškiai išsikristalizuoja jo politinė linija. Pavyzdžiui, kas jam rūpi toje „Savistovės Lietuvos programoje“: „kad idėjos apie Lietuvos savistovystę ant tautiško pamato „išsiplatintų kunigų ir bajorų tarpe“. Nes iš tos pusės eina ir lenkinimas, ir lietuvybės niekinimas. O jeigu čia įvyks tam tikri lūžiai, tuomet tauta bus visa, o ne vien valstietija ar tik iš valstiečių kilę inteligentai, dažniausiai suvalkiečiai - iš Suvalkų gubernijos. Ten mat buvo laisvi valstiečiai, jau leido vaikus į mokslą, tik dar nesuprato, kad reikia ir mergaites leisti. Reikėjo jiems kantriai aiškinti, kad ir šitokia investicija svarbi. Kai sūnų daug, tai negerai skaldyti ūkį, todėl reikia sūnų išleisti, bene pirmiausia į kunigus. Turėti šeimoje kunigą – ir garbė, ir tam tikra gerovės garantija. Dar į advokatus, į gydytojus. Atsiranda laisvų žmonių, kurie net negali turėti Lietuvoje valdiškų tarnybų, nes jie ne stačiatikiai, valstybė jų į darbą nepriima, arba reikia keisti tikėjimą. Bet gali būti gydytoju, laisvu advokatu, kunigu, kokiu vargonininku, muziku. Taip formuojasi pirmoji inteligentija būtent iš to krašto laisvųjų valstiečių šeimų. O jas mums paliko Napoleonas, bet čia nesiplėsim. Kitas tikslas – „kad apšvietimo kalba visų Lietuvos luomų taptų lietuviškoji kalba“. Kad ir bajorų vaikai mokytųsi lietuviškai. O apskritai tuo metu bet koks švietimas draudžiamas, yra tik pogrindžio daraktorių mokyklos, arba motina moko prie ratelio. Tas ratelis nėra Petro Rimšos išgalvojimas. Visi prisimindavo, kad anas laikotarpis lygiai taip ir atrodė.
Kalbant apie J. Basanavičių yra du labai esmingi istoriniai dalykai: Didysis Vilniaus Seimas (1905 m.) ir Vasario 16-osios aktas, apie kurį šiandien kalbam. Minėtoje brošiūroje yra įvairių dalykų, bet man labai tiko pabaigai, tad aš panaudojau J. Basanavičiaus įvertinimą, kai J. Basanavičių laidojo ir jį palaidojus, kai Mykolas Krupavičius apžvelgdamas įvertino J. Basanavičiaus realizmą. Mūsų laikais priskleista apie J. Basanavičių visokių svaičiojimų, o M. Krupavičiaus antai pastebėta realizmas, kaip J. Basanavičius kūrė Lietuvą. Tu ten koks nors vienas paskelbsi – tai kas iš to. Reikia, kad būtų lietuviai, kurie turi tą teisę kaip tauta ir nori, kad būtų Lietuva. Nenori kuo greičiau išnykti, pereiti į aukštesnę klasę, kalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai, susitapatinti su ponais. Kurie nori būti savim, būti tauta. M. Krupavičius pasakė, kad atgimimo sąjūdis yra ir J. Basanavičiaus realizmas, lyg jis būtų apskaičiavęs, kad jeigu būtų programa, iš karto iškelta Lietuvos valstybė kaip maksimumas, tai būtų buvę negailestingai sunaikinta. Bet „stiprėjant kovotojų eilėms, J. Basanavičius plėtė ir programą“. Toks plėtros principas per trumpą laiką buvo pakartotas ir Lietuvos Sąjūdyje 1988 metais. Nebuvo iškart užtrimituota, kad ateinam griauti Sovietų Sąjungos, atkurti Nepriklausomybės, nors Steigiamajame suvažiavime vienas senas žmogus tai pasakė. Bet Sąjūdžiui įsitvirtinant, jau po pusės metų nuskambėjo ir nepriklausomybės tikslai, ir tam tikra metodika kaip eisime.
Tokios tad analogijos. Norint Lietuvos, pirmiausia reikėjo tautos. Reikėjo ją gaivinti ir kurti iš dar tebesančių pradmenų, kad ir apgadintų, apnuodytų, suklaidintų. Tuomet išsirikiuoja vertybių arba uždavinių eilė: kalba - apsaugoti, apginti, įtvirtinti kalbą - tauta. Yra tokių jo paties citatų: nėra kalbos, nėra tautos. Todėl ir ant J. Basanavičiaus kapo Rasose - gal prisimenat, kas ten iškalta, kurie jo žodžiai. Tie žodžiai yra ir Seimo įžanginiame fojė: „kad mes jau in dulkes pavirsim, jeigu lietuviška kalba bus tvirta pastojus, tada mums ir kapuos bus lengviaus ir smagiaus ilsėtis“. Kalbos įtvirtinimas daro tautą. O iš tautos per V. Kudirkos sąjūdį darosi sąmoninga visuomenė, kuri gali formuluoti savo ideologijas ir tikslus. Ateina ir valstybės klausimas. Taip artėjame į Vasario 16-ąją, iš tokių pradmenų.
Kodėl aš sakau, kad iš dvasios, o ne iš palankiai susiklosčiusių aplinkybių? Žinoma, aplinkybės buvo svarbios. Ir tai, kad Rusija pralaimėjo karą Japonijai, kad atšaukė spaudos draudimą, kad galėjo kurtis lietuviškos draugijos bei organizacijos, kurtis legaliai, nepersekiojamos. Ir kad J. Basanavičius tame carizmo sutrikime 1905 metais sušaukė Vilniuje lietuvių Seimą. Tada buvo visokių ginčų: kam to reikia, kokius jis turi įgaliojimus? Bet jis labai gerai nujautė: yra momentas, reikia tai padaryti. O paskui visi pripažino, kad tikrai reikėjo tai padaryti, kad tai labai svarbu. O ginčų buvo turbūt daugiau nei dabar Lietuvos Seime. Bet buvo ir rezultatai, pirmiausia pats faktas - lietuvių susivažiavimas Vilniuje. Po spaudos draudimo panaikinimo jau eina Vilniuje lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, vėliau jį pakeitė „Lietuvos žinios“. Ir štai pirmojo lietuvių tautos atstovų „susivažiavimo nutarimai“. Pirmasis nutarimas: „Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje. Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu...“ Čia jau revoliucija, ar ne? Bet prieš vyriausybę. Mūsų priešas nėra Rusija ar rusai, mūsų priešas yra caro vyriausybė. „Pripažindami, jog geresnį gyvenimą galime įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka...“ Vadinasi, reikia keisti tvarką, ir vien Lietuvoje nepakeisi. „Šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi“. Mes tą pamatysime labai greitai, po keliolikos metų, kai Kijeve bus šaukiamas visų Rusijos tautų suvažiavimas spręsti tų tautų reikalus ir apeliuoti į Laikinąją vyriausybę jau po Spalio revoliucijos, kad Lietuvai pripažintų nepriklausomybę, ten yra ir Lietuvos atstovų. Visų Rusijos tautų bendras reikalas – kažką daryti ta kryptimi. Antras – 1905 m. nutarimas – dėl autonomijos. „Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima, kad ir kitos Lietuvos tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių susivažiavimas nusprendė reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų ar kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės.“ Kad įgijus autonomiją, pirmiausia reikalinga „galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką.“
Revoliucinė dvasia. Paskui net pradėjo persekioti tuos Vilniaus Seimo dalyvius, bet J. Basanavičiui buvo kažkaip pavykę gauti leidimą sukviesti. O kaip tas sukvietimas įvyko, aš vėlgi negaliu atsilaikyti pagundai ir nepaskaityti jums žinių iš Lietuvos tame pačiame laikraščio numeryje.
„Krakių valsčiaus ūkininkai, norėdami išskirti savo atstovą į Lietuvių susirinkimą Vilniun, užprašė savo viršaičio Augustino Bačkio ir raštininko Koroliovo, kad juodu sušauktų valsčiaus sueigą tam reikalui. Bačkis su Koroliovu sakėsi negalį anksčiau sušaukti valsčiaus kaip pereitą pėtnyčią. Sodiečiai ant to sutiko, ir pėtnyčią susirinko Krakiuosna, bet susirinkę nerado namie nei viršaičio, nei raštininko. Tada sodiečiai pamatė, kas per paukščiai jų valsčiau vyresnieji...“ (Čia kaip pirmasis Sąjūdžio mitingas Katedros aikštėje.) „Ypač raštininkas Koroliovas“. (Koks nors Mitkinas.) „Sodiečiai tuojaus nutarė raštininką rusą Koroliovą tuojaus atstatyti, o į jo vietą pasiskyrė raštininku lietuvį Grincevičių. Tuo pradėjimu nutarė atstatyti ir visus kitus valsčiaus ponus rusus, o į jų vietą pasistatė lietuvius. Atstatė mokytoją, o į jo vietą užsidėjo mokytojum lietuvį Grabauską. Atstatė ir uriadninką rusą Tichomirovą, o į jo vietą išsirinko lietuvį Urbą Jeronimą.“ Taigi vyko taiki revoliucija. Žinoma, juo visus paskiau griebė geležinė ranka. Ir tuos naujai išrinktus lietuviškus policininkus, ir viršaičius.
Tada betgi atrodė, kad Lietuvoj jau vyksta virsmas. Matote, renkami atstovai. Valsčiaus susirinkimas. Čia ne šiaip kažkokie suvažiavo į Vilnių ir pasiskelbė Vilniaus Seimu. Iš tikrųjų, tai atstovybė. Mes gal dar nesame istorijoje įvertinę, kad tai buvo lietuvių tautos atstovybė, išrinkti žmonės. Po daugelio metų vis dėlto įvertinom, kad ir Sąjūdžio Seimas buvo atstovybė. Jį rinko daugybė sąmoningų žmonių, sąmoningoji tautos dalis arba piliečiai. Kurie žiūrėjo į Sąjūdį atsainiai, tie nerinko atstovų. Bet pilietinė visuomenė rinko atstovus, ir Sąjūdžio Seimas buvo legitimesnis už aną sovietinę Aukščiausiąją Tarybą, kurios niekas nerinkdavo. Tik paskirdavo partiniuose kabinetuose ir Maskvoje gaudavo patvirtinimą, kad juos galima sušaukti. Tegu jie kilnoja rankas, kai bus pateikiami kokie įstatymai. Taip nuo čia prasideda parlamentarizmas ir demokratijos supratimas. O autonomija yra realybė. Paskui buvo visokių priekaištų: kodėl tik autonomija? Autonomija, kurią jau turi Suomija. Suomija turi savo parlamentą, leidžia savo įstatymus. Rusija 19 a. pabaigoje pradėjo spausti ir nebeleisti suomiams kaip Rusijos sudėtyje esančiai kunigaikštijai savaip veikti. Suomiai priešinosi. Jų nacionalinis sąjūdis buvo labai pagrįstas. O lietuviai pradėjo prisiminti: palaukit, taigi carai tarp savo daugybės titulų rašydavo, kad anas ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Gal čia rasis pagrindas? Tegul caras kol kas būna Lietuvos didysis kunigaikštis, bet kad būtų Lietuva, kaip Suomija, su savo parlamentu Vilniuje, su savu Seimu.
Toks buvo ėjimas į tam tikrą valstybės formą. Jis nėra kaip nors dirbtinai sugalvotas, suprojektuotas, bet kyla iš visiškai natūralių gyvybinių paskatų.
Mes artėjam į ypatingas aplinkybes, kurios, kaip ir Rusijos pralaimėjimas kare su Japonija, Rusijos imperijos monarchijos griuvimas, Vokietijos griuvimas, Pirmojo pasaulinio karo pasekmės (karas – apskritai baisus reiškinys), buvo ir teigiamas dalykas bent jau mažoms, prispaustoms tautoms – proga susilpnėjus engėjams pareikšti apie savo teises. Štai ir Lietuvos Sąjūdis atėjo, kai susilpnėjo engėjai ir pradėjo ieškoti savo katastrofos išeičių per kokius nors demokratijos momentus, viešumą, liberalizaciją. Tada galima pasireikšti.
Čia panaši situacija. Kaip atsiranda Lietuvos Taryba? Juk Vasario 16-oji - esminis fundamentalus Lietuvos Tarybos dokumentas. Ji priėmė įvairių dokumentų: deklaracijų, pareiškimų. Formavo savo politiką. O iš kur ji pati atsirado? Ji atsirado iš vėl panašiai sušauktos atstovybės kaip Didysis Vilniaus Seimas. Vadinamoji Vilniaus konferencija, 1917 metai. Lietuva okupuota Vokietijos, bet jau juntama, kad ši tvarka grius, nes didieji tarpusavyje išsidaužo. Jau čia pat Rusijos 1917 metų revoliucija. Ji jau net yra įvykusi kaip Vasario revoliucija. Pats laikas lietuviams prabilti bendru balsu. Vilniaus konferencija nustato uždavinius, kuriuos turės įvykdyti išrinkta 20-ies žmonių Lietuvos Taryba. Vėliau oponuojančių komunistų ar net sovietų valdžios ji buvo niekinama: kas čia ta taryba, ji neturi įgaliojimų, tai ne atstovybė. Ne, ji buvo aiškiai per Vilniaus lietuvių konferenciją sušaukta atstovybė ir įgaliota dirbti toliau. Galų gale, įgaliojimus patvirtina įvykiai ir tautos parama. Vasario 16-osios aktas nebūtų turėjęs didelės reikšmės, išskyrus tokį, sakykime, „eksperimento“ vaizdelį, jeigu žmonės nebūtų dėję galvų apginti šią valstybę. Jie už tą valstybę balsavo krauju. O paskui atėjo ir Steigiamojo Seimo laikas.
Truputį pakomentuosiu patį dokumentą [Vasario 16-osios deklaraciją], nes jis labai iškalbingas. Jūs turbūt pažįstate šį dokumentą? Ar esate kada nors jį skaitę: koks tai dokumentas – nutarimas ar pareiškimas? Matote, tai nutarimas padaryti pareiškimą. O toliau jau eina pareiškimas. Tarybos pareiškimas labai konkretus. Ką pabandžiau suformuluoti savo temoje, tai - visas „Aušros“ ir „Varpo“ atgimimas per Vilniaus Seimą sako tai, kad Lietuva su lietuvių tauta turi teisę būti tarp kitų tautų. Dabar – ir tarp kitų valstybių. Kas tą teisę iš aplinkybių patvirtina, prie to aš dar suspėsiu prieiti. Bet dabar, ką sako pats dokumentas? Kreipiasi „šiuo pareiškimu“, o toliau eina pareiškimas. Vėliau politiniame žodyne tai pavadinome deklaracija. Tarptautinis žodis. Galų gale, Vasario 16-osios Aktas. Nors čia tokių iškilmingų žodžių nėra, bet pagal jo svorį dabar sakome „Vasario 16-osios aktas“. O tada jis buvo kukliai pavadintas pareiškimu, kuris adresuotas pasaulio valstybėms. Pirmiausia toms dviem, kurios valdo arba mano, kad valdys Lietuvą, - tai Vokietija ir Rusija. Bet taip pat ir kitoms. Čia yra daugtaškis, kur gali įrašyti visų kitų valstybių vardą ir išsiuntinėti. Kai švedai komentavo mūsų Kovo 11-ąją, kad mes nebuvom gerai susiorganizavę tą pačią dieną visiems išsiuntinėti vertimų, tai reikia žinoti, kad sovietinė Aukščiausioji Taryba jokių vertėjų neturėjo, nes niekam ligi tol nereikėjo. Rusiškai visi mokėjo, ir gana. Aišku, galima buvo rūpintis saviveikla ir versti greičiau. 1990-aisiais versdavo Amerikos lietuviai, vertė Maskvos lietuviai. O čia irgi kreipimąsi į visas tautas, ir galima siuntinėti kiekvienai atskirai. Mes net to nepadarėme – kiekvienai atskirai.
Dabar - politinis žodynas. Galime matyti tam tikrą sprendimą, kad nutraukiami ryšiai su kitomis tautomis. Čia pasakyta „atskirti nuo ryšių“ su kitomis tautomis. Vėlgi svarbi tų žodžių prasmė. Ar tai sprendimas nutraukti ryšius su, pavyzdžiui, latviais, su gudais? Tikrai ne. Tai kitokia žodžio prasmė, tai pavaldumo ryšiai. „Su tautomis“, taip Rusijos atveju buvo įkalta vinis caro valdžiai. Tuo nutraukiami ryšiai arba Lietuva atskiriama nuo pavaldumo ryšių, kurių yra buvę. O yra buvę ir su Lenkija. Aišku, Lenkijos nacionalistiniai sluoksniai taip pat siekė valstybės restauravimo. Neigė Lietuvos teisę būti valstybe, o tik Lenkijos provincija. Čia visokių vėlesnių problemų šaknys. Bet kai tai pasakoma apie visus [ryšius], tai [Lietuva atskiriama] ir nuo ryšių su Vokietija. Galbūt tai liečia ir Vakarų Lietuvą? Žinoma, formulė liečia visą nuometinę dabartį, kadangi manevruojant aplink vokiečių karinę ir Berlyno valdžią Lietuvos Tarybai teko daryti visokių išlygų, nuolaidų, priimti sprendimus apie Lietuvos nepriklausomybę, bet susietą su Vokietija. Labai susietą muitais, valiuta, karine konvencija. Kitaip tarus, satelitinė valstybėlė, bet jau valstybėlė. Tą jau skelbė Vilniaus lietuvių konferencija ir įgaliojo Tarybą dirbti konkrečiai. Šioje vietoje ir pačioje Taryboje buvo visokių problemų, kovų ir ginčų. Kaip žinote, jau paskelbus šį Aktą ir norint išeiti iš vis dar realaus Vokietijos karinio valdymo Lietuvoje, kilo idėja paskelbti monarchiją. Tada Lietuvos karalystė – aiškiai kitas dalykas, nei Vokietijos karalystė. O karaliumi pakviesti Viurtembergo kunigaikštį von Urachą. Tam tikras balansas. Urachas jau buvo pasirašęs sutartį su Lietuvos Taryba, per kiek laiko jis išmoks lietuvių kalbą, ir kad jo vaikai bus auklėjami lietuviškai, Lietuvos princai. Tai labai įdomus dokumentas. Aš jį mačiau Vokietijoje. Uracho anūkas buvo atvažiavęs į vieną lietuvišką renginį.
Taigi Lietuvos Tarybai teko daryti visokių manevrų. Bet šioje vietoje pasakyta: nutraukiami visi ryšiai su kitomis tautomis, taip pat, aišku, ir su Vokietija, ir su visokiais mėginimais šalį susaistyti ar įsipareigoti. Jau anksčiau aš neklausiau, kaip jūs suprantat, o pats paaiškinau. Yra kita labai svarbi sąvoka – „vienintelė lietuvių tautos atstovybė“. Ką reiškia atstovybė? Kas nors atėjo ir pasiskelbė atstovais? Pasiskyrėm save važiuoti į partinę konferenciją Maskvoje, ir jau esame Lietuvos atstovai? Toks buvo pirmas Sąjūdžio klausimas Katedros aikštėje – kam jūs atstovaujat? Kas jus išrinko? Jūs galit tapti atstovais, jeigu ginsit Lietuvą. O jeigu ten malsitės po savo partinius reikalus, tai nesat Lietuvos atstovai. Ši linija eina visą laiką. Atstovavimas – tai demokratinis mandatas kalbėti už tuos, kuriems atstovauji. Čia Lietuvos Taryba pati apie save pasako, kad ji yra atstovybė. Bet ji tai sako ne be pagrindo. Kitos tokios atstovybės nėra. Nors yra įvairių komitetų Rusijoje – lietuvių karininkų, aišku, be to, komunistų bolševikų pretenzijos, kad jie ateis tvarkyti Lietuvos. Rusijoje kuriamos struktūros, kyla Amerikos lietuviai. Buvo ten labai įdomus judėjimas už Lietuvos nepriklausomybę, labai galingas, su įtaka Amerikos valdžiai. Tai platūs dalykai. Bet vis tik šioji atstovybė yra vienintelė. Ne Rusijoje sėdintys komunistai, ne Amerikos lietuviai, nors jie už Lietuvos nepriklausomybę. Tai papildomas dalykas. Duok Dieve, kad jie padėtų tiek, kiek galėjo, jeigu jiems nebūtų trukdžiusi Amerikos valdžia, kuri dar skaitėsi su carinės Rusijos vyriausybe. Ši atstovybė vienintelė. Niekas kitas negali tokio akto paskelbti, o mes galime, tad mūsų pareiga paskelbti. Kaip ir Kovo 11-ąją – mūsų pareiga. Kas bus paskui su mumis... Juos irgi galėjo sušaudyti Vokietijos valdžia. Juk net nebuvo leidžiama viešai paskelbti. Kažkas išvežė į Vokietiją ir ten parlamente paskleidė. Man rodos, „Lietuvos aidas“ išėjo tik po trijų dienų. Jis buvo konfiskuotas, bet šiek tiek numerių išėjo su šiuo aktu pirmame puslapyje.
Dar vienas dalykas iš aptariamo politinio žodyno – tai valstybingumo idėja ir savivoka. Įdėmiai pažiūrėkite, kiek čia ir kur kalbama apie Lietuvos valstybę ir kaip kalbama. Jeigu turėsime laiko, pasiėmiau palyginimui, kaip nepriklausomybę skelbė estai, latviai, lenkai, ukrainiečiai. Bet mūsų ypatingas dalykas. Lietuva neužmiršo, kad ji buvo ir toliau bus valstybė. Tai paminėta keletą kartų. „Atstatanti Lietuvos valstybę“, kaip ir mūsų Kovo 11-oji. Mes neprašom malonių ir neatsirandame iš Rusijos ar Sovietų Sąjungos griuvėsių, mes tęsiam teisę ir buvimą. Ir valstybės tęstinumas, ir savivoka, kad jau Taryba kalba valstybės vardu. Pažiūrėkite tame pačiame tekste. Ji „pareiškia, kad Lietuvos valstybė“... Taigi kalba valstybės vardu. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis“. Jau vienas-vienas, visi lygūs. Tuos santykius dar reikės nustatyti ir galbūt bus nelengva, visko bus. Bet atsistojom į savo vietą.
Ir dar vienas specifinis momentas, kurio nėra nei estų, nei latvių, nei lenkų ar ukrainiečių nepriklausomybės aktuose, - tai sostinė. „Su sostine Vilniuje“. Sostinės konkretybė. Ne bet kur. Čia glūdi didžiulis turinys. Tai ne tik, kad mes norime turėti daugiau žemės, dar vieną didelį miestą savo valstybėje. Jame – visa valstybingumo esmė. Jeigu Vilnius yra Lietuvos sostinė, reiškia, mes esame ta pati Lietuva. Istorinė Mindaugo, Gedimino, Vytauto sostinė. Mes nenorime svetimų etninių žemių, tačiau sostinė yra fundamentalus, visą istoriją apimantis dalykas. Nežinau, ar jums teko susidurti istorijos paskaitose, bet nacionalistinės Lenkijos pasipriešinimas, net ir užėmus 1920 metais Vilnių, visą laiką buvo nukreiptas į Lietuvos atmetimą ir neigimą kaip istorinės Lietuvos. Esą, kažkokie Kauno separatistai pasiskelbė iš nieko atsirandančią savo valstybę, žemaičių ar kokią ten. O „anos Lietuvos nebėra. Užmirškit apie Vilnių, kuris yra Lenkijos miestas.“ Tai fundamentalus dalykas ne tik miesto, bet ir visos istorijos atžvilgiu. Ar tai mūsų istorija, ar tik lenkų Žečpospolita, kurioje Lietuvos vardas užmirštas arba ištrintas?
Vasario 16-oji atsako: istorija yra mūsų pačių.
Parašų eilės tvarka - irgi yra įdomus dalykas. Galime matyti, kaip jie pasirašinėjo. Po visų ginčų, suskilimo, išsivaikščiojimo... Dar sausio mėnesį galėjo būti panašiai padaryta. Bet kildavo ginčų net dėl vieno žodžio. Vasario 15 d. buvo ilgas ginčas, ir ar ne todėl nusikėlė į vasario 16-ąją? Ginčas kilo toje vietoje: „Santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti“ sušauktas Steigiamasis Seimas. Ar „galutinai nustatyti“, ar tiesiog „nustatyti“? - tam broliai lietuviai sugaišo dar vieną dieną. Taip būna, bet užtat galutinai viskas subręsta, ir kiekvienas žodis pasidaro aukso vertės. Mes juk nežinome, atseit, ką nustatys Steigiamasis Seimas. Sąjūdžio ideologija irgi buvo nuosekli: Lietuva bus tokia, kokios norės jos žmonės. Mes neateinam ko nors primest, o ateinam, kad žmonės patys apsispręstų, pasirinktų. Jie turi teisę pasirinkti. Čia yra tas pats – nustatys Steigiamasis Seimas. Jeigu nustatys, kad monarchija, kad kviečiam kokį karalių, tai nustatys. Tą Lietuvos Taryba palieka Steigiamajam Seimui. Principas, kad nedarysime tarpinių sprendimų, o galutinai nustatys Steigiamasis Seimas.
Kaip manote, kokia čia parašų eilės tvarka? Kaip atrodo? Tartum abėcėlės. Visi lygūs, bet ne visai. Vienas – lygesnis. Pirmi du parašai yra Jonas Basanavičius ir Salemonas Banaitis. Bs, Bn. Banaitis turėtų būti anksčiau. Bet manau, kad jiems dėl to nekilo abejonių. Galų gale, J. Basanavičius pirmininkavo tam posėdžiui. Vienintelį kartą pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, vienintelę dieną, bet kokią dieną! Ir vėlgi todėl, kad kitaip Taryba negalėjo susitarti. Irgi labai įdomu. Vieniems – tegul A. Smetona, kitiems – mirsim, bet ne A. Smetona, mes išeinam ir t.t. Kas tada, kur rasti tokį „centristą“, kuris būtų visiems priimtinas? Taip aš kažkada ieškojau A. Šimėno. Na, tai štai - J. Basanavičius. Kaip savo atsiminimuose rašė P. Klimas: pasenęs, jau nebetinkamas, bet kito nėra... Padėtį gelbsti tai, kad gali pirmininkauti J. Basanavičius, tada visi pagarbiai priima jo pirmininko funkciją. Ir jis pasirašo pirmas, ir dar pataiso tekstą [įrašė žodį „kaipo“]. Toje eilės tvarkoje savitai matoma viena įdomybė, ypač dabartinėse mūsų politinėse audrose: tas Stanislovas Narutavičius, dvarininkas, kuris pasirašo lenkiškai – Narutowicz. Viskas tvarkoj. Jis buvo dvarininkas, bet socialistas, linkęs į kairę. Jo brolis, kaip žinote, buvo išrinktas Lenkijos prezidentu. Ir tuoj pat nušautas žmogaus iš fašistuojančių nacionalistinių sluoksnių. Mat buvęs kažkoks įtartinas, iš Lietuvos, už jį balsavo mažumos, žydai... Negalima pakęsti tokio prezidento.
Taip kūrėsi valstybės. Matote, čia atsispindi įdomūs dalykai, kuriuos, kai matysite Aktą, dar sykį perskaitykite ir apmąstykite.
Man liko dar penkios minutės, nes aš noriu, kad manęs klaustumėt, nesutiktumėt su mano pasakytais dalykais. O šiaip dar yra čia labai įdomių reikalų, nors tai, matyt, galėtų būti speciali paskaita. Tai būtų palyginimas (jau šiek tiek užsiminiau) latvių, estų, lenkų, ukrainiečių reikalų. Mes visai nežinome apie Ukrainos Liaudies Respubliką 1918-1921 metais, kurią buvo pripažinusios Vokietija ir Austrija. Žinoma, jos tada valdė, bet Ukrainai, kaip ir Lietuvai, leido veikti; taip galų gale, ir po šio Vasario 16-osios akto, kurio Vokietija oficialiai nepripažino, kadangi reikalavo laikytis 1917 metų Vilniaus konferencijos nutarimo. Buvo ir Tarybos anksttesnis nutarimas, kad Lietuva skelbiama nepriklausoma valstybe, bet susieta visais mano minėtais ryšiais su Vokietija. Aišku, Vokietija planavo, kokiu nors būdu jai „išeinant pasilikti“. Tai nuolatinės užkariautojų tezės: kaip išeinant, jeigu reiks išeiti iš užkariautų žemių, pasilikti satelitinį valdymą ar kokius nors pririšimus. Kaip Nepriklausomų Valstybių Sandraugą ar kokiais kitais pavidalais. Lietuva būtų turėjusi tapti Vokietijos satelite, surišta tik su Vokietija. Kadangi vasario 16-ąją po ginčų, po to, kai vis dėlto priėmė bendrą formulę tokią (apie visų valstybinių ryšių nutraukimą), kiti politikai sakė: taigi Vokietija įnirš. Anksčiau lyg ir buvo pritarta formulei su konvencijomis, su prisirišimais prie Vokietijos, tai ji dabar sakys: ką jūs čia? Buvo labai pavojinga, juolab, kad Vokietijos karinė valdžia ir komendantas galėjo pastatyti prie sienos visą Tarybą. Todėl, kai Berlynas atmetė, net nesileido į kalbas, prasidėjo aiškinimai, kad deklaracija neprieštarauja anam 1917 metų dokumentui. Neva tik kitokia forma, mes pripažįstam ir aną... Tada Vokietijos imperatorius pripažino Lietuvos nepriklausomybę, nors vokietis Vilniaus komendantas ir toliau nepripažino. Ten jau ėjo valstybės pakrikimas, o vis dėlto pripažinimas iš Vokietijos aukščiausios valdžios buvo gautas. Užteko žodinių ekvilibristikų ir paaiškinimų, kad 1918 metai neprieštarauja 1917-iems. O kai Vokietija griuvo, žinoma, jokių daugiau kalbų nė nebuvo dėl kokių ten įsipareigojimų. Tuojau pat panaikino ir kvietimą bei sutartį su Urachu tapti Lietuvos karaliumi. Sustiprėjusi Lietuvos Taryba labai greitai nuo visko atsipurtė.
Panašių individualių istorijų pilni ir mūsų kaimynai. Įskaitant vieną aktualų momentą, kurį aptikau ukrainietiškuose dokumentuose. Neseniai buvau Kijeve, lankiausi muziejuje, kurį labai verta aplankyti – tai Ukrainos Liaudies Respublikos muziejus, 1918-1921 metai. Buvo jau paskelbta valstybė, greit pripažinta Vokietijos ir Austrijos, aišku, su jų interesais, kad liktų įtaka. Paskui Kijevą dukart užiminėjo bolševikai, vienąkart Denikinas, vienąkart – Pilsudskis. Ukraina lyg ėjo iš rankų į rankas, bet vis laikėsi, atsikariaudavo. Turėjo savo armiją, savo politikus, buvo keturių šimtų suvirš narių parlamentas, jis ryžtingai dirbo. Tame pastate ir yra mano minėtas muziejus. Tad nepriklausoma Ukraina buvo sušaukusi 1918 m. rugsėjo mėnesį Kijeve griūvančios Rusijos tautų suvažiavimą. Jame dalyvavo ir Lietuvos devynių asmenų delegacija. O 1920 metais Buldurio kurorte prie Rygos įvyko tarptautinė konferencija ir sudaryta nuostabiai viltinga sutartis: Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Ukraina pasirašė sutartį dėl nepriklausomybių tarpusavio pripažinimo, tarpusavio pagalbos ir dar karinę konvenciją. Tai turėjo būti ratifikuota iki metų pabaigos. Deja, viską sugriovė mums pažįstamas Juzefas Pilsudskis, užgrobdamas Vilnių. Po to jau nebegalėjo būti jokių sutarčių. Pilsudskinė Vilniaus avantiūra turėjo labai nudžiuginti tuometinę raudonąją Maskvą, nes šešių šalių blokas būtų buvęs stiprus.