Čiurlionio metų baiga

M. K. Čiurlionio ir jam skirtos muzikos koncertas Kaune įsilieja nūnai kaip svarbus akcentas, tartum užbaigiąs tarptautinius jo atminimo metus.

Nedažnai minime mirties sukaktį.

Tą dieną prieš 100 metų skausmas persmelkė kelių dešimčių, gal kelių šimtų žmonių širdis.

Šiandien ta mirties prisiminimo data atskiria mums du gyvenimus: Lietuva su Čiurlioniu – labai labai trumpai – ir Lietuva be Čiurlionio. Jau šimtas metų!

Šimtas be Čiurlionio, bet juk ir su juo, kitaip su juo. Gyvename su jo menu, jo dvasia. Tik mesk žvilgsnį į tą šimtmetį. Bet ar tikrai su juo?

Atsirado muziejų, leidinių, M. K. Čiurlionio menų gimnazija.

Jau 36-eri metai, kai Vilniuje buvo nutarta pastatyti paminklą. Ir tuoj apėmė baimė. Buvo baimės laikai. Ir matomo paminklo nėra ligi šiol, tik gimnazijos kieme.

O pasigirsdavo ir pavydo – kodėl tiek dėmesio vis Čiurlioniui?

Bet įsitvirtino M. K. Čiurlionio tarptautinis muzikų konkursas. Vyksta prasmingos tarptautinės konferencijos. Parodos Paryžiuj, Tokijuj, Milane... Kaskart netikėtumas!

Tik MKČ iš savo kalnelio Rasų kapinėse sako mums (poeto žodžiais) kaip ir prieš šimtą metų:

"Man jau nieko nebereikia,

tik tavęs labai ilgiuos."

Jis išties labai ilgėdavosi mylimosios, bet turėjo ir dar vieną.

Matė Lietuvą kaip mergelę keleliu einančią, kaip saulelę užtekančią net giliojoj kosminėj nakty.

Ilgisi ligi šiol. Norėjo matyti tokia skaisčią, tyrą, gražią, kokia jam galėjo būti. Gal nereikės laukti dar šimto metų.

Jam – jau tik laukti. Mums dirbti.

"Tedirba kiekvienas, kam suteikta kūrybos galia, o savo darbo vaisiais tegu su broliais pasidalija."

Tai Čiurlionio žodžiai, jo testamentas.

Nieko geriau nepasakysi.

"Literatūrai ir menui", Vytautas Landsbergis
Kalbėta Kaune, Įgulos bažnyčioj,
2011 m. rugsėjo 25 dieną.