Lietuvoje dedasi įvairių nesuvokiamų dalykų, kurie tačiau darosi suprantami pasitelkus atmintį.
Antai sovietmečiu buvo tokia svarbi visuomeninė užduotis kaip tikėjimo persekiojimas ir išnaikinimas. Liaudies gynėjai nuo tikėjimo - nelyginant liaudies priešo - vadinosi kovingieji ateistai. Jiems nepakako netikėti ir būti tik ateistais. Jų kovingoji prievolė ir smagumas buvo nekęsti tikinčiųjų – nuo kunigo iki bažnyčią lankančiųjų, bemaž net savos močiutės ir jos senosios, antikvarinės, gal spaudos draudimo epochą menančios, maldaknygės. Išprašęs iš močiutės jai brangią maldaknygę – neva pasiskaityti ar muziejui parodyti – jaunas kovingasis ateistas mesdavo ją į krosnį ir girdavosi komjaunimo susirinkime, kad sunaikino dar vieną religinės tamsybės šaltinį.
Štai tokia kadaise, dar sovietmečiu, girdėta tikra istorija iš Šiaulių. Ji neliko vien praeityje. Kur šiandien tas veikėjas ir jo kovos draugai? Gal sėdi kokioje savivaldybės taryboje, pavyzdžiui, Šiaulių rajono, ir nesitveria rūpesčiu kaip išnaikinti prie Kryžių kalno likusį Jono Pauliaus Antrojo piligrimystės pėdsaką – vadinamąją koplytėlę, kurioje popiežius 1993 metais laikė Šv. mišias. (Žr. N. Petrošiūtės publikaciją etaplius.lt, 2011-09-15). Manau, tai lauko altorius, į kurį atnešus Švenčiausiąjį ir šiandien būtų galima laikyti Šv. mišias, kitas pamaldas.
Negalima – girdžiu balsus – jos grindys supuvo, žmonėms ten pavojinga. Todėl paskirta 15.000 litų nugriauti iš viso.
Grindis perkloti kainuotų turbūt mažiau, o betonas ir metalo konstrukcijos tebėra tvirti, tad suremontavus, nudažius, iš tolo šviestų ir primintų. Jau dabar byloja kaip paminklas, tereikia priežiūros, paaiškinimo. Tačiau kažkam, bene kovingiesiems ateistams, labai rūpi, kad tokio paminklo palaimintojo popiežiaus apsilankymui Lietuvoje nebūtų.
Gal jis dar trauktų maldininkus, turistus – juolab nereikia.
Kas kita, kai suvažiuos technika pastato griauti – jeigu buldozerininkai neatsisakys, kaip būdavo sovietmečiu, - tai dabar jau dalyvaus televizija, o gal žmonės gins, juos vaikys policija (pageidautina, milicininkų kepurėmis). Žodžiu, turėsim puikią progą – ir Šiauliai, ir Lietuva, pagarsėti pasaulyje. Veiksmai praeityje ir palyginimai. Grįžo bolševikai!
Iš kur idėjos Lenino didžios – tai galima nuspėti. O iš kur tokie sprendimai?
Pasirodo, yra 2007 metų kairiosios Vyriausybės nutarimas perkelti pastatą 2012 metais. Perkelti, tai ne nugriauti. Tačiau pažeisdama tebesantį nutarimą dabartinė Vyriausybė ar kas nors joje paskyrė lėšų nugriauti tuoj pat, jau 2011-aisiais. Jokiu būdu ne 2012-aisiais. Kam taip kovingai knieti?
Pirmiausiai aišku, kad knieti Šiaulių rajono savivaldybei. Nueita ligi to, kad pagrasino: jei neleisite nugriauti, neleisim statyti „jūsų“ bažnyčios. Tokiais šantažais, bent jau viešai, gal nė sovietai neužsiimdavo.
Tačiau yra dar viena prielaida. Kairioji savivaldybė gali būti sumąsčiusi, kad skandalingu griovimu sukompromituos „ne savo“ Vyriausybę, kuri juk skyrė pinigus! O artėja rinkimai... Štai tokį veikimą bolševikai ypač mėgo – daryti negražius darbus kitų rankomis.
Vytautas Landsbergis
Etaplius.lt; 2011-09-19