Kažkuriais palankesniais laikais rugsėjo pirmoji buvo įrašyta įstatyme kaip atmintina Laisvės diena. Minėjom ne tik mokslo metų pradžios šventę, bet ir pirmąją dieną – skaičiuojant nuo 1993 metų, - kai mūsų šalį apleido buvusi sovietų okupacinė, o tada jau draugiškesnės Rusijos kariuomenė. Nuo 1944-ųjų vasaros ji užsibuvo išties ilgokai.
Ką gi, laikai greit vėl tapo nepalankesni tokia dvigubai šventės sampratai, ir grįžusi kairioji Seimo dauguma, berods, paties Č. Juršėno apgalvotu pasiūlymu išstūmė atmintiną Laisvės dieną į kalendoriaus užribį – rugpjūčio 31-ąją. Formalus pataisos pretekstas buvo ta mažytė aplinkybė, kad paskutinis svetimos kariuomenės ešelonas kirto sieną kelios minutės prieš vidurnaktį. Pagal tai galėtume minėti rugpjūčio 31-osios – rugsėjo 1-osios laisvės naktį, bet rytas ir diena be neprašytų svečių išaušo jau rugsėjo 1-ąją... Tiek to, kairieji manevrai dėl Laisvės dienos liko gana aiškūs.
Rezultatas tas, kad niekas jos jau ir nebeprisimena. Čia kalti visi mūsų viešojo gyvenimo viršininkai. Bet aš dabar nors iš kito užribio sveikinu visus Laisvės dienos proga. Norėčiau, kad ir moksleiviai, mokytojams paaiškinus, ją suvoktų.
Panašiai turiu dar kiek apgailestauti, kad rugpjūčio 23-ąją kaip Europos Sąjungos oficialią nacių ir bolševikų diktatūrų aukų pagerbimo dieną prisiminėme tik prie A. Mickevičiaus paminklo. Lenkijos valstybė ir visuomenė ją ką tik paminėjo ypač iškilmingai. Mums nebereiktų laukti, bet augti dar teks.
Vytautas Landsbergis
Alfa.lt