Baltarusiškai nuspalvintas KGB smūgis Lietuvos valdžiai trinktelėjo geriausiai pasirinku metu. Be abejo, jį galėjo paskatinti Rusijos valdžiai nepalanki M. Golovatovo paleidimo afera, kurios skandalui neutralizuoti paprastai įjungiamas kitas skandalas. - Turim antai nuo vasario pasidėję kortą prieš žioplą Lietuvos vyriausybę, tai kada išmetam ant stalo? – dabar!
Jei ne tai, galėjo tokią šaunią „Gazpromo“ priešų kompromitaciją dar palaikyti.
Susiklostė ir kitų palankių aplinkybių, kaip antai atostogos, tik ne visiems. Kai kurie skaičiavo ir dirbo ir trinktelėjo; kai kurie atostogavo; dar treti puolė pešti sau vidinės politinės naudos.
Jovalas kuris žalingas valstybei , bet gali būti kai kuo net naudingas, jeigu ji norės tvarkytis.
Vakarykštė V. Savukyno vedama diskusijos laida LT parodė ir priminė keletą reikšmingų dalykų.
Politinio įžvalgumo stoką , pirmiausiai Teisingumo ministerijos pareigūnams, prikišinėjo ir garsiausiai kaltino tie, kurie metų metais rėkdavo prieš reikalų „politizavimą“. Nekiškit visur politikos, neieškokit nebūtų klastų ir sąmokslų, tegul valdininkai dirba kiekvienas savo darbą , tik šiukštu nepagadinkit tautai (t.y. mums ) svarbių ekonominių sandėrių ir panašiai - tie šauksmai aidėdavo vis iš kairės ir galėjo turėti poveikio net centro dešiniajai vyriausybei. O dabar tie patys kaltina – kodėl nematėt KGB politinių kėslų! Kodėl elgėtės biurokratiškai, be politinės nuovokos?
Tokia pirmoji lietuviška įdomybė. Išvirstama tokiais, kokių kada reikia. Su prisvilusiais korupciniais padais tampama prakilniu gražbyliu.
Esu jau kalbėjęs, komentuodamas praėjusį šeštadienį - sekmadienį, kad bemaž visų demokratijų klaida yra traktuoti diktatūras kaip normalius partnerius, nors šioms abipusio bendradarbiavimo visai nereikia, tik išnaudoti ir įvelti.
Mes, dėl savo istorinės patirties kai ką geriau suvokiantys, galėtume naudoti paprastą testą: norite pagalbos, tai septynioliktą kartą prašome padėti mums. Pavyzdžiui, kai reikalaujate padėti kurpti ligotos merginos „ teroristinę“ bylą. Pilna likę visokių Golovatovų, ponai draugai, ir Makutinovičių, ir kitų omonininkų, net kažkada nuteistasis, o jūsų priglaustas Rainių žudikas Petras Raslanas, net pabėgęs po teismo nuosprendžio Stanislavas Mickevičius, - tad seniai laukiam jūsų kilnios pagalbos. Tačiau taip bendrauti reikia orumo ir savarankiškumo, deja.
O šiaipjau viskas tinka ir mūsų artimajam rytų kaimynui sėdinčiam tiesioginėje valstybės ir slaptųjų tarnybų sąjungoje su tuo dideliu.
Baltarusijos represininkai, atseit, reikalavo jiems tokios reikalingos „pagalbos“. O ar jie suteikė nors kiek pagalbos Vytauto Pociūno žūties tyrimui, jeigu tas bent iš Lietuvos pusės būtų buvęs sąžiningas? Ne. Viską padarė, mūsų kairiesiems „reikliesiems“ sutinkant, kad pulkininko galimo paaukojimo byla būtų numarinta ir palaidota ligi šiol. O joje prasisukę Baltarusijos opozicijos finansavimo klausimai dabar ataidi kaip dar viena patyčių interpretacija - kažkas jam vaidenosi, - nors ne vienam širdy baugu, kad anoji KGB išmes dar ir tą kažką prieš visą Lietuvą.
Beje, kairioji ir laikraštinė opozicija visai nevengia smerkti tiesiog Lietuvos, kuri jau visai susikompromitavusi, „prie gėdos stulpo“ prikalta išdavikė ir kuo gražiau. Vaikeliai vaikeliai, pasakytų jinai: ar aš tai ne jūs patys? Gal susitarkite, kuo esate ir kuo norite būti, ne tik valdžiukėje.
Dviguboji KGB gražiai išprovokavo daugelį tampomų subjektų, kurie dabar jau pripažino (anksčiau neigę) finansinę užsienio pagalbą opozicijai, kad Maskvos ir Minsko diktatūros populistiškai juolab aršiau niekintų tuos, kurie „ima pinigus“. Valdiškos spaudos ir TV monopolio praplautai liaudžiai daug nereikia. Kam tąsyk padedame?
Na, ir vidinė atsakomybė už košytę. Manau, teisingumo ministrui derėjo tuoj pat grįžti iš atostogų, kad baigtųsi bejėgiškai formalūs pavaduojančio vaikino nušnekėjimai. Viceministru pabūti mat neužtenka priklausyti reikiamai partijai. Juolab, kai tenka kalbėti ir už „ministeriją“, kuri nieko netirs , o jei kas nori pasidžiaugti - ir už Vyriausybę, už Lietuvą. Politinio pasitikėjimo pareigūnas pasirodo visai ne politikas, tiesiog vienas iš masės valdininkų, kuriems atkakliai įkalinėta: nepolitikuokim, dirbkim savo darbą. Padirbo. Dabar čiužinės dėl M. Golovatovo.
Kas asmeniškai pasirašė informacijos perdavimą - be abejo, atsako. Juk visą mėnesį svarstė , ar kreiptis į bankus. Vienam jų suabejojus, pasitelkta teismas. Dar trys mėnesiai, kol prasisunkė iki URM. Tas perspėjo, bet mes, klerkas, jau buvome pasirašę!
Ar iš to nūnai seks posovietinė išvada - venk bet ką pasirašyti, tik stumk nuo savęs! - ar ji reikalaus iš pareigūnų pasirašinėti atsakingai, t.y. pasitariant? Su savo ministru, o per jį - su kitais ministrais ir Vyriausybės galva , jeigu tik junti politinę atsakomybę už veiklą ypač jautrioje demokratijos – nedemokratijos (režimų) santykių zonoje. Nebendradarbiausim! - visai negudrus viešas atsakymas užuot apsisprendus: galvosim , ką darom , su kuo riešutaujam. Kadaise buvo tokia samprata: „apolitiškumas“ su visai kita autoritarine prasme, tačiau štai demokratinėje struktūroje ji išlenda netikėtais šonais ir kisieliaus krantais.
Ne visai aišku, kodėl p. A. Beliackis, Vilniuje sužinojęs, kas jam nelemtai prieš keletą mėnesių padaryta ir kas dabar gręsia, grįžo į Baltarusiją, kad ten jį suimtų. Kodėl Baltarusijos KGB laukė ištisą pusmetį, lengviau suprasti. Politikoje svarbu momentas, o čia politinė akcija. Bet pakankamai aišku, kad ir mūsų valstybės gyvenime yra netikęs bruožas, kuris turėjo neigiamos reikšmės. Tai Vyriausybės plūduriavimas fasadinės draugystės klube, valdžia be savo vadžių , koalicinis nekolektyvinis veikimas atskiruose partijų kiemuose dar su vidiniais šantažais - žiūrėk, išeisim. Negali nematyti, kad ir tai prisidėjo prie komunikacijos ir pasitarimo stokos štai tokiu skaudžiu klausimu.
Kai ką ministrų bendrijos veikloje reikia keisti, o šitą stilių - pirmiausiai. Čia visa Vyriausybė turi būti darbo grupė.
Pabaigai - dėl vakarykštės LT laidos žanro. Kadangi jau įsivyravo prasta pažiūra, neva politiniai svarstymai ekrane tolygūs boksui, ir kuo daugiau kraujo kam iš nosies – tuo įdomiau publikai, itin svarbus tampa neutralaus referi vaidmuo. Kai referi trukdo spaudžiamam ir besiginančiam, o dar ir pats jam užtvoja į sprandą, tai jau lietuviškas politinis boksas nacionalinės žiniasklaidos ringe. Normaliai būtų vengtina.
„Delfi.lt“, 2011-08-13