Pradžiai pora prisiminimų. Gūdžiuoju „laiminguoju“ sovietmečiu, būdami dar studentais, tardavom sykiais kolegoms, šlykščiai rusiškai nusikeikusiems: eik išsiplauk burną.
Suprask, nuo nešvarumų, kurių esmė – keiksmas.
O prieš keletą metų kažkam kilo iniciatyva pačiame dabarties valstybės ir Europos Sąjungos pakraštyje, prie Norviliškių, rengti vasaros festivalį, kurio decibelai sklistų ir į liūdnąją Gudiją. Tai muzika ir jums, broliai. Nepanašu, kad atėjusiam į tą šventę apylinkių gudui, tuteišui arba lenkui, neprabilusiam valstybiškai, būtų buvę grasinama išplauti burną ūkišku muilu. Tokie nepakantūs, net agresyvūs požiūriai nebūdingi lietuvių etninei ir kitokiai kultūrai, tad gal niekad neapsireiškia? O gal pasitaiko?
Neatsargiai pasikliovus ūkišką muilą prirašiusia spauda, galima buvo susirūpinti dėl šios vasaros lietuvių-latvių stovyklos Dieveniškėse. Kažkodėl ne aname pasienyje. Bet nejau išties ten skatinta nebūdingas mums ksenofobiškas izoliacionizmas ? Nejau demonstruota kažkokių „našių“, tad iš esmės nelietuviška nepakanta?
O dar Dieveniškėse, kurių pats vardas liudija apie priešistorinį dieviškumą.Senovės žmonės kažką jautė , kai duodavo tokius vardus vietovei arba jos pradininkui Dieveniui.
Manau , kad nepakantos nė dabar nebuvo. Gavau stovyklos programą. Mėgėjiška, nereali per kelias dienas ko nors išmokyti, nebent paskatinti. Kas gera, tegu skatina. Toliau. Jokio ūkiško muilo, tik paprastas, galbūt kvepiantis. Stovyklautojai patys įsipareigojo po išsprūdusio „kieto“ keiksmo, nesvarbu, kokia kalba, atlikti viešą atgailą – išsiplauti burną. Savanoriška kova su blogais jaunimo papročiais. O išsiplauti galima ir rožių vandeniu, jei norite. Draudžiama gerti alkoholis ir bet kokie svaigalai. Galėtų pagal tai dalyvauti valančiukai, skautai – kas čia bloga, nebent pykdo alkoholio reklamos draugus ir pastiprinto bambalio verslą. Rekomenduota kalbėtis tik lietuviškai ir latviškai. (Būna mokomųjų stovyklų, kuriose kalbama tik angliškai). Aišku , organizatoriai galėjo specialiai nenurodinėti, kokių kalbų nepageidauja. Pakanka nurodyti pageidaujamas. Ir akcentuojant išskirtinį etninį „baltiškumą“, kai kuriose teritorijose reiktų būti atsargesniems – neatstumti kitų, nesiūlyti priekabių. Priekvailis arba provokatorius visada gali išsitatuiruoti ant pilvo hakenkroicą arba anglišką keiksmą – tokie tegu renkasi kitur. Arba turėtų naudoti viešam apsiplovimui itin daug rožių vandens.
Dar dėl kalbų. Žinia, tebesilaiko nyki sovietinė „tapatybė“, kai lietuvis ir latvis net paribio žemėse bendrauja rusiškai. Tinginiai, kadangi mažumą pramokti latviski rūnat - juokun darbs. Šią idėją reiktų ypač skatinti paribio mokyklose. Galų gale net ir be nepakantos kitai – trečiajai kalbai. Pavyzdžiui, anglogermanų. Įdomu, kaip toje Dieveniškių stovykloje kitąmet sutiktų estų kalbą. Pirmojoje Respublikoje gražiai mezgėsi trijų šalių studentų draugystė.
Gera mokėti daugiau kalbų. Tad ir gudiškai. O priešiškumas tiesiog kalbai („sobačij jazyk“, „poganski“ – dar prisimename?) pirmiausiai būna negudrus dalykas. Blogiau ir blogiausia, kai jis virsta priešiškumu žmonėms. Čia jau demonų veiklos baras.
Demonams by tik pretekstas. Pamišėlis norvegas šaudė jaunus tautiečius paprasčiausiai todėl, kad jam kažkas Norvegijoje ir Europoje nepatiko. Ir dar iš specifinio tylaus pamišimo, pagal kurį nepatinkantys žmonės – jau nebe žmonės. Užuot protestuodamas nusišovęs, žudė paauglius, dar nespėjusius „nusikalsti“.
Tai atvejis, kuomet nepakanta sau, nevykėliui, ir aplinkai išvirsta akla, nužmogėjusia neapykanta bendruomenei. Nepakanta artimui –esmingai antikrikščioniška ir neverta jokios reklamos. Juolab ilgesio – ot, kad atsirastų neapykantos išpuolių Lietuvoje!
Buvo, broliai. Turėjom ir Lietuvoj atvejį, kai pamišęs lenkas iššaudė lietuvišką Draučių kaimelį. Pabaigoj gavo ir pats į galvą savo šautuvo buože. Nebuvo teismų – nemokamų neapykantos reklamų, bet nematėm ir visuotinės nacionalinės užuojautos nekaltoms aukoms, kaip Norvegijoje. Gal atrodė (ir man), kad žmogžudžiui ligoninėje mirus nereikia įvykio dar labiau aštrinti ; sunku būtų kontroliuoti. Bet iš tikrųjų reikėjo rasti būdų arba kelių nuoširdžiam pokalbiui su Lietuvos lenkų organizacijomis, su Armijos krajovos veteranais, lojaliomis ir nelojaliomis Lietuvai grupėmis. Juk vieno asmens aptemusioje sąmonėje tada nevisai atsitiktinai akumuliavosi paprastas, primityvus fašizmas – antilietuviškas šovinizmas. Ne vienerius metus prieš tai Rytų Lietuvoje kartodavosi trispalvių draskymai – valstybės vėliavos išniekinimai apylinkėse, žodinės ir vizualinės demonstracijos revanšistinių tezių „čia Lenkija“, „Lenkija grįš“ ir panašios nuostatos. Laikraštėliai iki šiol parašo apie „Lietuvos aneksuotą“ Vilnių. Tas užkampio nacionalizmas ir šovinizmas (kaip Seinuose - „Litwę do gazu!“) turėjo ir tebeturi savo apaštalų, tik vis vengiam atvirai kalbėtis.
Antai organizacija „Kresy“. Bazuota Lenkijoje, su kuria turime sutartį, kad nebus jokio mažumų kurstymo nelojalumui prieš jų valstybę, pavyzdžiui, nesilaikyti įstatymų . Tačiau „Kresy“ tiesiai kursto prieš „svetimą“ valstybinę kalbą, kurios tu, tautietį, juk nenori, o jos pagalba, tautieti, atsibastę „baltai“ platina tavo vaikams svetimą nebe endekišką ideologiją. Laikraščiai, šio turinio lapeliai, instruktoriai ... Tai nėra nepavojinga.Savivaldybė antrina: taip , mums jau nuo 1990-1991 m. nepatinka kai kurie Lietuvos įstatymai , nesilaikykite . Dabar dar viena organizacija, „ Lenkų švietimo motina“, - ko gera, taip pat maitinama iš Lenkijos – skelbia pasipriešinimą jau ir švietimo įstatymui, kviečia mėtyti lietuviškus vadovėlius pro langus. Gal provokuos konfliktą kaip „Jedinstvos“ smogikų laikais, kad galėtų dar garsiau šauktis užsienio šalių pagalbos, melžti jų fondus. Tokiose situacijose reikia laikytis ramaus lietuviško tvirtumo; jei pavyksta, išsaugoti humoro jausmą ir nesivelti į peštynes šventoriuje. Nenorite atestatų, tai jūsų dalykas .
Bet nedraskyti sauvališkų, tyčia provokuojančių, lentelių su iškreiptais arba išverstais pavadinimais (kresiniai politikai to taip laukia!), nestatyti nacionalizmo prieš nacionalizmą, nedemonstruoti nesamos pagonybės – „ačiū dievams“, - ypač kai tai maitins antilietuvišką propagandą . Atsiriboti nuo murzinų provokatorių, net pavienių, kurie pamatę filmavimo kamerą rėkia pasamdyti „JUDEN RAUS!“. Vienijantis žmogiškumas tokiose mišriose vietovėse kaip Dieveniškių stovykloje yra svarbesnis už skiriantį – suprask, nuo slavų – baltiškumą. Tegu anas vienija paribiuose su latviais.
Lietuvybė turi būti protinga, broliai. Atsakinga ir draugiška visiems, taipogi truputį kitokiems, net klystantiems. Priešiškumas pražūtingas, palikime jį kvailiams.
Žinoma, jei prieš metus ar kiek paskelbė programą kelti priešiškumą – santarvė buvo klaida! – tai ir kels. Antai pastarasis Mostiškių spektaklis. Išdalyti žmonėms lenteles, kad prisikaltų, o paskui veidmainiauti – čia ne mūsų darbas,- tai žinomoji rinkimų akcijos stilistika skirta kelti bangas herbatos lėkštutėje. Noras,kad abiejų pusių riboti patriotai susierzintų ir bent viena lėkštutė sudūžtų Panašiai atrodo Lietuvos pareigūno uniforma su užrašu kitos valstybės ar autonomine kalba.
Lauksim dar kirilicos, kaip ir gatvių pavadinimuose. Juk 19 a. viskas buvo kirilica, bendras paveldas. Ir slavai prieš „baltus“, o Latvių gatvė ir „Kresy“ trina rankas. Turėsim rodyti dar daugiau ištvermės, negu ligi šiol Lietuvybė turės būti labai protinga , broliai, ir neatsiprašinėjanti kur nereikia.
VYTAUTAS LANDSBERGIS
„Lietuvos žinios“, 2011-08-12