V.L.: Viena paskutinių beviltiškų pastangų gelbėti griūvančią imperiją. Panašiai kaip su vadinamąja Sąjungos sutartimi, kuri liko tik įvairiuose projektuose, referendumo paskirtis buvo sukurti papildomą spaudimo svertą dėl būsimos sutarties apie tariamai atnaujinamą Sąjungą. Centrui reikėjo spaudimo sverto: po tariamai “visaliaudinio sprendimo” išsaugoti kažką nežinoma, tartum katę maiše. O respublikų vadovybės turėjo nuolankiai paklusti ir pasirašyti Kremliaus-Ogariovo variantą dėl įgaliojimų paskirstymo ir kitų konstitucinių dalykų. Gi liaudžiai buvo pasiūlytas Potiomkino balsavimas “aklai”. Pakanka paskaityti išvedžiojimus apie “būtinybę išsaugoti” tai, ko dar nėra, bet apskritai bus. Žada, kad ten jau bus tai, ko žmonės trokšta – “pilnutinai garantuotos žmogaus teisės”, tik balsuok už rožinį rūkelį, o viršininkai paskui pasirūpins.
Tai primena turgaus žaidimą, kai stiklinaite uždengia kauliuką, o tu atspėk. Tik rankų miklumas, ir jokių suktybių.
Tačiau balsavimui keliamo klausimo tekstas buvo akivaizdi suktybė. Lietuvos tai nelietė. Kaip šalis, prieš metus paskelbusi nepriklausomybę ir jau vasario mėnesį surengusi plebiscitą dėl savo Konstitucijos pagrindinio straipsnio, ji Gorbačiovo spektaklyje nedalyvavo, nes tai buvo kitos šalies reikalas; sekdamos Lietuva, nuo šio žaidimo susilaikė ne tik Latvija ir Estija, bet dar trys sąjunginės respublikos: Armėnija, Gruzija ir Moldova. Tai yra, oficialiai pasiuntė kuo toliau, o balsavimą organizavo kariškiai. Rusijos gyventojai tiesiog boikotavo: balsuoti “už” atėjo tik 53 % turėjusių balsavimo teisę.