Vytauto Landsbergio interviu Lietuvos radijo laidai „Ryto garsai“

Laidos vedėjai: Alvyda Bajarūnaitė ir Saulius Liauksminas.

A.B.: Profesoriau, Jūs vienas geriausiai su Čiurlionio kūryba susipažinusių žmonių, daug metų paskyrėte jo muzikinės, vizualios kūrybos tyrinėjimui. Ar galite sakyti, kad susipažinęs su kūryba pažįstate ir Čiurlionį kaip žmogų, kaip menininką, tiek dailininką, tiek kompozitorių?

V.L.: Pradėjau galvoti, kad šiek tiek pažįstų, kad jis galėtų būti man labai artimas, jeigu būtų gyvas ir nebūtų toks didelis amžiaus skirtumas. Tačiau ne tai svarbu. Svarbu tai, kad Čiurlionis, kurio gyvenimas nutrūko prieš 100 metų, taip anksti ir taip skaudžiai, tebėra tarp mūsų įvairiais pavidalais, sąmoningais ir nesąmoningais, Lietuvos ir lietuvių kultūroje. Pasaulinėje kultūroje – iš dalies, nes pasaulinėje kultūroje labai daug lemia viešumas, reklama, mada, žinomumas. Čiurlionis dar nėra toks visame pasaulyje iš vardo ar iš vieno paminėjimo atpažįstamas ir identifikuojamas, kas tai. Tačiau identifikuojamas. Daug metų, kiek aš gyvenu, kiek gyvena mano karta, Čiurlionis mums buvo ir Lietuvos ambasadorius, ir ženklas daug kur pasaulyje, kad yra Lietuva, kad ji gyva, kad ji turi didžių vertybių. Štai Čiurlionio erdvė.

S.L.: Profesoriau, Čiurlionio kūryboje daug lietuviškų motyvų: gamtos įspūdžiai, tėvynės ilgesys, liaudies motyvai. Koks Čiurlionio ryšys su N. Rerichu, su Vydūnu?

V.L.: Tai labai dvasingi žmonės. Jie sykiu buvo atstovai laikotarpio, kur pasaulio dvasingumas ir žmogaus dvasios reikšmė, tikėjimas jos galia, jos dovana, kurią reikia skleisti, nešti žmonėms – tai buvo ir Čiurlionio įsitikinimas. Jis jautė, kad jis gali. Kad jis daug ką gali, ir kad tai jo pareiga. Atėjo laikas, kai jis įsisąmonino, suvokė, kad tai yra pareiga ir apskritai, ir ypatinga pareiga jo tautai, jo tėvynei Lietuvai.

A.B.: Viename interviu Jūs sakėte, kad sovietmečiu Čiurlionis buvo dvasią palaikantis reiškinys. Ką turėjote galvoje taip sakydamas?

V.L.: Tada klestėjo primityvus materializmas pažiūrose ir daug kur oficialiojoje ideologijoje bei kultūroje. Kultūra turėjo tarnauti primityviai politikai, tuometinei primestai arba prisimetusiai valdžiai, prastai suprantamoms gyvenimo ir ateities vertybėms. Tačiau Čiurlionis buvo kitoks. Jo menas kalbėjo apie aukštesnius, kilnesnius, visuotinesnius dalykus. Jis buvo kaip ir mokytojas ar disidentas ne tik dėl savo stiliaus, kuris būdavo įvairiai keikiamas, peikiamas, bet pačia savo kūrybos esme. Apie ką ji kalba? Ji kalba apie gyvenimo didingumą, šventumą, prasmę, apie didžiąsias prasmes, kodėl čia esame, ką jaučiame pasaulyje, gyvenime. Tai visai kas kita, negu buvusi sovietinė ideologija.