Nedrįsdamas patikėti tuo, ką skleidžia Rusijos medijos kaip prezidento Dmitrijaus Medvedevo žodžius apie Sausio 13-ąją, mėginau rasti to epizodo tiesioginį įrašą. Nepavyko. Jeigu rodo jį ryžtingai mosuojantį ir kažką kalbantį, tai vis vien prezidento žodžius mums sako atstovė spaudai arba dar kokia nors ponia, nė nepaaiškindama, kad jau kartoja iš anos ponios lūpų.
Bet prezidentas ir nepaneigė nebarstęs perlų, nepritinkančių nei šalies vadovui, nei juristui. Užtat vienas mano bičiulis, mėgstąs mąstyti apie sąmokslų praktiką, net sudėstė, kad spaudos atstovė – galbūt slapta putinistė, kuri prasidedančios rinkimų kampanijos proga grakščiai „pakišo“ dabartinį šefą.
Kaip ten bebūtų, Rusijos prezidentui priskiriami teiginiai verti komentaro.
Šauta iš dvivamzdžio, bet viename dūmelyje – du šoviniai.
Pirmasis muša į tašką, kad Rusija aršiai gins tą saviškį nuo teisingumo ir, jei norite, tarptautinio teisingumo. Precedentas jau buvo, kai saviškis A. Lugovojus Londone pavaišino Jungtinės Karalystės pilietį A. Litvinenką arbata su polonijumi, ir anos šalies teisingumo įstaigos, norėjusios apklausti įtariamąjį baisia, kankinančia žmogžudyste, liko be civilizuoto Rusijos „partnerės“ atsako.
Antrasis šovinys, tai apsimestinė nuostaba, kodėl Rusijos pilietis kaltinamas dėl veiksmų, kuriuos atliko jo valstybė, dabar jau neegzistuojanti.
Išeitų, kad komandas šaudyti „bojevymi!“ davinėjo ir vilniečių galvas automatų buožėmis skaldė valstybė, bet ne M. Golovatovas ir jo avinėlių būrelis. Naciams tokia gynyba – ne aš, o valstybė, Hitleris, nacionalsocializmas – nepadėdavo; nepadėtų nė dabar, kaip ir teisinis argumentas, jog jų nusikaltimai padaryti anksčiau, negu 2002 metais. Dabartiniams laikinai padeda.
Vis dėlto valstybės kaltė pripažįstama, tai gerai; o ar tikrai ji išnyko be pėdsako?
Tebūnie pagal D. Medvedevą – valstybė, kadaise vienašališkai aneksavusi Karaliaučiaus kraštą, neegzistuoja. Kraštas liko našlaitis, tik į jo žemę braunasi kažkokia nauja valstybė norinti ten statyti savo objektus, kuriems nepritaria krašto kaimynai. Patarkime jiems kreiptis į realaus krašto vadovybę, ne į SSRS vaiduoklį.
Vis dėlto abejočiau, ar buvusi raudonai dažoma šalis nuo krašto ligi krašto išnyko be pėdsakų.
Konkretus pėdsakas yra pats M. Golovatovas ir dar tie pareigūnai, kurie nūnai vykdė užduotį ištempti apsikruvinusį Vilniuje ir kitur saviškį į saugią vietą.
Šis principas, nusikaltėlių pasaulyje vadinamas „krugovaja poruka“ (ratelio narių tarpusavio garantija), bus nevalingai atsispindėjęs tariamai tartuose Rusijos prezidento žodžiuose.
Jis ne tariamai pasveikino Lietuvą atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmečio proga, tik gaila, jeigu dabar būtų pats taip susipainiojęs.
O Rusijai trigubi standartai – jokia naujiena.
Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2011-07-29