Iš pradžių šiek tiek apskritai.
Tas, kuris užsimoja įžeisti ir pažeminti mėgaudamasis diktatoriaus jėga, labiausiai pažemina save.
Be abejo, ir tuos išsigandusius, atsiklaupusius prieš neprognozuojamą smurtininką.
Matėme visko. Sėjėjas sėjo baimę, o sudygo atmatas pasibjaurėjimas juo pačiu. Galų gale, amžių istorijose iš tos bjaurasties ir vergų sukilimai.
1991 m. sausį Lietuva neišsigando ir neatsiklaupė. Mes – ne vergai! Tūkstančiai tada stojo prieš pasibjaurėjimą keliančius smurtininkų tankus, ir tankai pralaimėjo.
Net abu Michailai G., kartu sudėti, pasirodė besą menka jėga. Sutręšusi deržava griuvo. Lietuvos garbę atpirko Loretos ir brolių kraujas.
Nejau dabar baisiau? Kodėl turėtų būti kitaip?
Aišku, negalime Vilniuje kuo nors atpirkti vargšės Austrijos garbės. Tai jos pačios garbingų žmonių užduotis, kuri noks ligi rudens. O iš Zalcburgo jau matome kitokį brolišką gestą.
Smulkūs Vienos išsisukinėtojai, kurie dabar kasdien kilnoja nuo šaligatvio vis kitas pasiteisinimų nuorūkas ir mėgina užsitraukti gaivaus dūmo, atrodys vis prasčiau. Mums nereikia nusigręžti nuo tų, kurie nusigręžę nuo savęs neranda garbingo kelio. Puoselėkime viltį, kad ras (ne dar kokių nuorūkų). Jų negarbę savaime didina smurtininkų pusės džiūgavimai: „Austrijos teismas atmetė Lietuvos šturmą“. „Mūsų URM’as laimėjo“ ir panašūs. Iš tikrųjų pataikavimo ir pavaldumo Rusijos URM’ui keliu nuėjo ne austrų teismas, o Austrijos teisingumo ministerijai priklausanti prokuratūra (vienas itin skubiai drąsus prokuroras).
Visokie raitymai apie 2002 m. ribą, dėl kurios Austrija buvo prašiusi sau išimties, sudūžta į Europos Komisijos išaiškinimą, kad net Austrijai leidus nevykdyti tarptautinio arešto orderio dėl anksčiau negu 2002 m. įvykdytų nusikaltimų, orderis tąsyk laikytinas oficialiu ekstradicijos prašymu ir vykdytinas pagal valstybių narių solidarumo ir abipusio pasitikėjimo principą. Nieko panašaus Austrijos vyriausybė nejuto ir neparodė. Plepėjimai apie „nepriklausomą“ sprendimą subliūkšta žinant, kad jis padarytas tą pačią naktį aktyviai įsijungus Rusijai, o austrams dar nieko ilgokai nepranešant Lietuvai. Tai būtent priklausomos, tikriausiai šantažuojamos, vyriausybės elgsena ir sprendimas. Anot šaltinio Rusijos URM’e („Kommersant“) mes austrams išaiškinom, ir jie suprato. Esam patenkinti.
Galėtume reikšti Austrijai daugiau užuojautos, negu pasipiktinimo. Tik tie makaronai – atsiųskite per dvi valandas papildomų duomenų, mat esamo M. Golovatovo nusikalstamų veiksmų sąrašo (anglų kalba) nepakanka, – kai klausėjas žino, kad po to praneš, rusų ambasadoriui diktuojant – „matote, mums ir toliau neaišku, o dvi valandos pasibaigė“ – nieko neprideda moraliniam reikalo vertinimui.
Užtat kyla tolesnių klausimų dėl pačios Europos Sąjungos ir jos narės Austrijos kokybių. Jeigu sieną kirstų asmuo ieškomas dėl dalyvavimo nacių karo nusikaltimuose ir sulaikęs prokuroras jį paleistų, – kadangi tai buvo seniau, negu 2002 metais, – turėtume gražaus triukšmo ne tik iš Izraelio pusės. Bet juridinį precedentą Austrija jau sukūrė. Nacis galėtų skųstis, kad jį diskriminuoja pati A. Hitlerio tėvynė.
Antras mąstymas – iš Vladimiro Bukovskio tezės, kad Europos Sąjunga yra Rusijos projektas – kaip surinkti kapitalistines Europos tautas į vieną ūkinę sąjungą be jokių esmingai vienijančių moralės ir teisės principų, o paskui užmesti valdymo tinklą visoms iš karto. Kas galėtų paneigti tokią projektavimo galimybę? – tikrai ne Kremlius.
Jeigu rastųsi norinčių susimąstyti gimtojoje Europoje, tai Austrijos pokštas vertas pamatinių konferencijų apie ES tapatybę. Lietuva galėtų ir turėtų jas inicijuoti? Mes, dar ne visai nusivylusieji Europos Sąjunga.
Tema: Quo vadis, Europa?
Europos Parlamento narys V. Landsbergis
„Lietuvos žinios“, 2011-07-23;
„Alfa.lt“, 2011-07-24