1. Austrijos pareigūnams nusprendus paleisti įtariamąjį Sausio 13-osios byloje M. Golovatovą, pareiškė, jog „prielaida, kad Europos Sąjunga bus paversta Gazpromo sąjunga, virsta tikrove“. Tačiau Austrija ir anksčiau dažniausiai neslėpė siekianti gerų santykių su Rusija, o Vienos centre iki šiol stūkso monumentalus paminklas Raudonajai Armijai. Ar šis incidentas iš tiesų turėtų iš esmės pakeisti tai, kaip mes vertiname Europos Sąjungą?
Austrija ir pastarasis incidentas kertantis per ES valstybių narių solidarumą – tai simptomai ilgesnio proceso, nukreipto į „Gazpromo sąjungos“ projekto įgyvendinimą. Tų simptomų vis daugiau, ir ne vien Austrijoje. Atsisakiusi branduolinės energetikos, Vokietija dar labiau pasijungs „Gazpromui“, su kuriuo jau ir fiziškai per Baltiją surišta prieš patį pinigų dievo altorių. Europos Sąjungą vertinkime ramiai ir atjausdami – ji duobėtoje kryžkelėje.
2. Pastaruoju metu, ko gero, joks kitas žodis taip dažnai neminimas ES politikų, kaip „solidarumas“. Visi jo pasigenda, tačiau nepanašu, kad žinotų, kur jo ieškoti – gal tik išskyrus pirmininkavimą ES perėmusią Lenkiją, kuri taikosi atsiremti į „Solidarnosc“ vėliavą. Galbūt tikrai metas laidoti vieningos Europos projektą, jeigu nerandame būtų, kaip pasidalyti mums tenkančia našta?
Nepanašu, kad niekas nežinotų, kur ieškoti solidarumo. Nebent didesnieji ponai jam dar nesubrendę, pagundų suvedžiojami, ir dar jį iškreipia graikiški kolūkiai, mielai užkraunantys bendrai kasai savo neatsakingą išlaidavimą. Dėl Lenkijos, tai ji dabar turi progą parodyti, ar puoselėja ką iš „Solidarumo“, pavyzdžiui, su Rusijos žeminama Lietuva.
3. Seimo pirmininkė Irena Degutienė kreipėsi į Europos Parlamento pirmininką ir visus europarlamentarus, prašydama politinės paramos. Kokia tikimybė, kad EP sugebėtų vienareikšmiškai įvertinti Austrijos veiksmus? Ar rugsėjo mėnesį, kai Parlamentas sugrįš į plenarinę sesiją, nebus per vėlu iš naujo judinti šį klausimą?
Paramos reikia Europos Sąjungai, ir ji galėtų šia proga parodyti vieningumą su savimi, o ne su „trečiąja šalimi“. Iki rugsėjo kaip tik bus laiko apsispręsti, ko vertos šalys narės ir jų bendras Parlamentas.
4. Kaip jūs bendrai įvertintumėte, kokios nuotaikos santykių su Rusija klausimu Vyrauja Europos Parlamente? Galbūt jau susidūrėte su kitose šalyse rinktų europarlamentarų reakcija į įvykius Austrijoje?
Santykių su Rusija vyraujanti nuotaika yra slapta baimė be pagrindo ir iš to kylantis pataikavimas. Klausimai, kuriuose Rusija atrodo prastai, yra EP nepopuliarūs – neva vengtini kaip „neproduktyvūs“ arba „nenaudingi“ kokiems norimiems sandėriams. Baltijos šalių pozicija žinoma, ji konsoliduota ir teikia vilties. Bet pas Europarlamentas atostogauja, nėra kam net pasiūlyti kokią skubią darbotvarkę, tad ir pasibelsti į europarlamentarų sąžinę.
5. Kas labiau trukdo Lietuvai, bandant kelti santykių su Rusija klausimą – kitų ES valstybių supratingumo ar geros valios stoka?
Lietuva nekelia jokio savo santykių su Rusija klausimo. Jie palyginti neblogi, o naujų pozityvių RF iniciatyvų kantriai laukiame. Tuo tarpu ES gerai žino, ko mes norėtume – teisingumo ir sugražinimo nors to, kas pavogta prieš patį nepriklausomybės atkūrimą, būtent žmonių ir įmonių indėlių į sovietų bankus. Tai konkretūs dalykai, kaip ir mūsų požiūris į dviejų didžiųjų 20 a. tironijų piktadarystes Lietuvos žemėje. Jie atitinka Europos Parlamento rezoliucijas, tad jeigu kas pyksta, tegul pyksta ant Europos Sąjungos. Žinoti reikia, tada ateina ir supratingumas, ir geroji valia.
6. Ko reikėtų griebtis, kad mes, lietuviai, būtume geriau (ir lengviau) suprantami Europoje? Jeigu kliūtis – neišmoktos istorijos pamokos, ar galima tikėtis, kad šią problemą išspręst tų pačių teisių kartojimas? Juk „mokiniai“ – ir didesni, ir vyresni už mus pačius...
Turime suprantamai kalbėti. Ir konkrečiai, ir neįkyriai. Turime žinoti, kad į brolių europiečių sąmonę ilgiausiais metais pilta ir toliau pilama šiukšlės. Tai kur kas blogiau, negu pamokų stoka, o mes nė namų darbų deramai nesame atlikę. Pavyzdžiui, ar praėjo pasaulio ekranais koks nors veiksmo ir siaubo filmas Sausio 13-osios motyvais? Dabar nenaudėliai daug ko neišdrįstų nei daryti, nei meluoti.
7. Jūsų kolega europarlamentaras Justas Paleckis interviu yra teigęs, kad jau „metas nusiimti priešiškumo Rusijai akinius“ ir verčiau skirti daugiau dėmesio Rusijos elito atstovams, kurie laikosi provakarietiškų pažiūrų. Koks būtų Jūsų receptas, kaip spręsti demokratijos trūkumo Rusijoje problemą? Ar pritartumėte bevizio režimo įvedimui?
Bet kurios kritikos apšaukimas „priešiškumu“, tai labai senas smegenų plovimo metodas, kurio tikslas – diskredituoti ir pašalinti kritikos apraiškas, kad liktų tik Rusijos garbinimas (tokia didelė!) ir pataikavimas. Negausiems Rusijos demokratams, kurie oponuoja naujajam autoritariniam vienpartizmui arba mutavusiam komunizmui, rodome daug dėmesio, taip pat teisingumo kovotojams žūstantiems dėl žodžio laisvės; čia p. J. Paleckis galėtų papeikti veikiau savo socialistus.
Bevizis režimas ir laisvi demokratiniai rinkimai, tai visai skirtingi dalykai. Europai natūralu nuosekliai pageidauti tikros parlamentinės demokratijos ir teisinės valstybės, tik po to atsiverti beviziam keliavimui. Rusijos valdančiojo elito siekis priešingas – antidemokratinis režimas (viduje) ir bevizis bastymasis po visą Europą.
„Alfa.lt“, 2011-07-21