Tomo Mano festivalis. Vytauto Ladsbergio kūrybos vakaras „Jūra, poezija ir muzika“

Jūros šonai 

Jūra turi įvairių šonų. Nelygu kaip prieisi, kuo atsimuši.

Baltams ji -  moteris. Lyg būtų žinoję, kas pagimdė gyvybę.

O dar kiek turėdavo dukterų – Jūraičių!

Iš to fakto galime numanyti, kad ir pats žodis jūra kadaise buvo tikrinis dievybės vardas.

Arba daugybinė moteris, antai siaučia platybėse milijonai jūraičių! Tada tinka ir dar senesnis nusakymas: Marės. Vėliau jau Marios. Tikrai ne maria.

Amžinoji gyvybė be galo, be krašto – tai visuotinės marios. Gyvenam tarp verkiančių marių. Jei kam reikia tikrinio vardo, tebus Jūra. Galų gale, netyli, o jūrauja ir jūrauja. Bet nesąmonė būtų sakyti: antai ten ošia Jūras.

Kaip ranka renka, todėl gavo vardą ranka, taip jūraujanti galybė tapo Jūra. Reikia dar pavardės? – prašom: Baltija. Esu apie tai rašęs ir čia skaitęs, pas Tomą Manną. Dar pagalvok: jei nebūtume pradėję sakyti miškas, giria, o visada tik girios, - kokią dabar turėtume gyvybės širdį! Be jokių šuntų. Tik marios ir girios, girios ir marios – štai mūsų pradžia, mūsų alsavimas. Atėjome po ledynmečio, kur susitinka marios ir girios, ir likome čia visiems laikams.

Kaip Jonas Mekas yra klausęs: kuo mes nuo kitų skiriamės?

Ogi tuo, kad paskui atėjo kiti ir pradėjo marių sielą gadinti. Prisidarė kažkokių belyčių Mare, More-Mope, das Meer, ir pradingo Pradžiapati, pirmapradis maternitatas ir matriarchatas. Nebent seniausioji kalba, Adomo ir Ievos kalba, dar bus išlaikiusi kurių nors žmonių pradžios ženklų.

Tarkim, anaip galėjo būti. Kas paneigtų tą galimybę. O paskui, po visų amžių, atėjo prie savo krašto krašto, sustojo ant krašto lietuviški bernai ir uždainavo:

- Jūrės marės nežvejotos,

Pelnai nepelnyti!

Būtent pelno dalgiais jie užkapojo marių karalių, visų mūsų medžių ir visų girių tėvą; ir su kraujo puta pasikeitė laikai, prasidėjo istorija.

Visko čia pripasakoto, prisifantazuoto pagrindas man buvo baltų Baltija ir jos moteriškumas. Paplaukiau Algirdo Patacko stiliumi. Tokios juk ir marės – tą pavadinimą M. K. Čiurlionis užrašė pirmame partitūros lape. O kur moteris, ten ir meilė. Kur meilė, ten ir mirtis. Visko vardas – gyvenimas. Čiurlionio „Jūra“ arba „Marės“ yra muzika apie gyvenimą.

Štai kokių būna šonų. Vienas moteriškas šonas, iš kurio priėjom ir pasižiūrėjom, nėra vienintelis, tačiau visi susiję.

Ar pastebėjote, kad jūra supa kaip mama? Ar girdėjot vakarais, kokias pasakas kai kada seka? Vaikų nuo jūros neatskirsi. Todėl ji ir motina, motulė. O gal meilužė?

Ar skaitėte daugybę įvairių šalių rašytojų, kaip ta ypatinga mylimoji pasiima savo nužiūrėtus Kastyčius, kad jau niekam neatiduotų? Tai amžini dalykai. Kaip laisvė, kuri yra dar vienas jūros turinys arba šonas.

Kita vertus, esame konkrečiame istoriniame laike, kur labai svarbu trys pagrindiniai dalykai: tinklas, vamzdis ir pelnas. Ir esame Europos Sąjungoje, o aš – Europos Parlamente, kur žmogus išgirsti nuostabių dalykų. Pavyzdžiui, kad jūra svarbi ekonomiškai. Išgirdau ir surašiau pamąstymą.

Europos Parlamente

Jūra svarbi ekonomiškai.
Dangus
irgi būna svarbus.
Mėnulis – mažai.
Nors ir mainytųsi vis kitoniškai.
Žvaigždės
visai nesvarbios.
Debesys – jeigu lyja dar
jeigu barbina daržą
bet ne jų nenaudingisk
irtingi pavidalai.

Gaminti yra ypatingai
svarbu.
Nebūtinai kokią mintį.
O ar vaikščioti vakarais po du
ar jaustis pavasarį šventiškai –
palikta
nacionalinei kompetencijai.

Vaikai
ir tu Marija –
pagelbėkit žmoniją.

(2006)