Keistoka situacija, kai kuriami lyg Europos Sąjungos tarpvalstybiniai regionai, jungiantys erdves abipus vidinių sienų, tačiau dalyvaujant Rusijai.
Politinės, teisinės kultūros požiūriu Rusija nėra Europa. Ji ligi šiol atmeta europietiškas teisinės valstybės, žmogaus teisių ir atstovaujamosios demokratijos normas, o savo ruožtu infiltruoja posovietinį moralinį reliatyvizmą, visų minėtų vertybių sąlygiškumą, jėgos ir pinigo kultą. Panašiau, jei dalykai tęsis kaip ligi šiol, kad ne ES su savo juokingomis keturiomis "bendromis erdvėmis" sueuropins Rusiją, o priešingai – dabartinė mutavusio komunizmo Rusija posovietiškai surusins Europą.
Šiame kelyje jai padės tariamai euro- , o iš tikrųjų euroruregionai kaip tas, kuris žada suartinti Rusiją ateinančią nuo aneksuoto Karaliaučiaus ir nuo preaneksinės Gudijos. Būsime vėl motinos glėbyje ar bent skreite. Tai moralinio korupcinio Lietuvos rusinimo geografinė išraiška.
Rusinimą čia miniu nebe istorine prievartinės politikos prasme, o kaip įtaką skleidžiamą verslo (korupcinės) kultūros, politinės (korupcinės) kultūros bei meninės (popsinės) kultūros prasmėmis. Ir Vakaruose to suartėjimo kiek nori. Įtakos veikėjų knibžda. O mes plojame, kai atvažiavę popsininkai tyčiojasi iš Lietuvos ir priekvailių lietuvių prasčiausio skonio juokeliais, ir paskui darom tą patį labai patikusiomis blogo skonio, gatvės kultūros priemonėmis. Kai blogas skonis pereina į literatūrą, kažkas sako, kad tai šiuolaikiška, postmodernizmas. Bet pasipinigavimas net geografiškai liejantis su dabartine Rusija gali reikšti vien anų "sugrįžimą išėjus". Mes išeinam iš savo žemių, o kiti "grįžta" į ne savo.
Savotiška išimtis šiame politikos paveikslėlyje būtų, jei Karaliaučiaus kraštą Europa traktuotų kaip tikrąją savo istorinę kultūrinę dalį. Kai ji skelbiama "Eurazija", tai didesnio nesusipratimo, berods, nebūna. Nors ir ant kiekvieno kampo pastatytų carų paminklus. Jaunoji karta ir norėjo būti europiečiais, kol prieš dešimtį metų nepradėjo veikti geležinė ranka. Žmonės apskritai nori gyventi, jau antrą sykį reikalauja referendumo dėl branduolinės jėgainės prie Nemuno – negalima! Tauragės rajonas, patenkąs į grėsmės ir žlugdymo zoną, protestuoja – ar išgirs jį tenykštis maskvietiškas M. Kalinino miestas bei "euroruregionas"? Ar išgirs Vilnius? Veikiau atiduosim Tauragę tam regionui, ir ša.
Europos Parlamento 1994 m. sausio 27 d. priimtame Pranešime apie Karaliaučiaus kraštą sakoma, kad jis esąs "Rusijos, gretimų regionui šalių ir Europos Sąjungos rūpesčio dalykas". Teisiškai visiems žinoma, kad 1945 m. Potsdamo konferencijoje karo nugalėtojai nutarė, jog kraštas kol kas "atiduodamas valdyti SSR Sąjungai". Ligi Taikos sutarties, kurios ir šiandien tebelaukiame. (Nėra nė su Japonija). Bet valdyti, tai ne aneksuoti. Ir niekur niekada nepasakyta, kad SSRS arba Rusija gali ten daryti ką nori su savo branduolinėmis raketomis bei jėgainėmis nepaisydama aplinkinių šalių ir aplinkinės Europos Sąjungos.
Jeigu trys aplinkinės šalys ir visa ES pritartų, kad ši žemė kaip jų ypatingo rūpesčio dalykas gali, valdančiai RF sutinkant, įeiti į atskirą Europos, ne Rusijos, globojamą regioną, tai svarstytinas dalykas. Palieku jį Vilniaus dėmesiui, kai spindulingas Nemuno vanduo jau kils prie kaklo.
Vytautas Landsbergis
alfa.lt