Apie gyvąjį lietuvį - vėliau, o pradžiai - apie jo vyraujančią alternatyvą. Mirštantis lietuvis? Taip.
Mirštančio lietuvio būties pamatai yra trys: verkimas, gėrimas, bėgimas.
Mūsų Cezaris (tarkim, pusamžis dėdė Sazorius) tartų ne užsienietiškai veni, vidi, vici, o grynai lietuviškai: verkiau, gėriau, pabėgau.
Tokia būties linkmė formavosi sovietijoje, bet galbūt net sustiprėjo, kai atgavom politinę laisvę ir po Sąjūdžio pavasario patekom į nomenklatūros tinklus. Juk tinklai sakė: štai laisvė, apie kurią svajojot. Ir keturiasdešimtmečiai (gimę jau vergijoje) visai nesuprato, kas darosi. Prisiminta broliškas folkloras, kad suprasti gyvenimą padeda butelis. Jų ištuštiname - nuo kūdikio iki senelio - daugiau už bet ką pasaulyje.
Tačiau ir butelis, tai tas pat senasis bėgimo būdas - tik maiše. Naujesni būdai yra bėgimas kur akys veda lauk iš maišo, užuot jį sudraskius. Analogiškai verkimas-gėrimas yra tik du tos pačios skysčių cirkuliacijos aspektai. Taip atrandame tiesą, kad trys mitologiniai stulpai pasižymėti kelio pradžioje - nereikalingi. Juose glūdi vienas ženklas, pamatas ir tunelio galas: mirimas. Jeruzale, Jeruzale, nenorim mirštančios tavęs.
Ką gi, paieškokim kitos būties alternatyvos. Tarp mirštančių lietuvių yra dar gyvenančių. Šis reiškinys - gyvasis lietuvis. Jo pamatas ne kas kita, o gyvenimas ir noras gyventi. Pirmapradis noras turėti namą, moterį (lietuvei - vyrą) ir vaikų, kodėl ne. Smagu, kai laksto daug vaikų, nors ir būtų rūpesčio. O kam dabar lengva, kad ir be vaikų?
Žinoma, šie pirmapradžiai dalykai yra grynas antipostmodernizmas, todėl (taip nemanau) jie atmestini.
Fundamentaliai! Jie tiesiog užgaulūs, todėl susikrimtusių baltųjų vienišių minia ir eina prieš tradicinę šeimą su kuokomis. Prisiminkim, kadaise šeimos su kūdikiu ant gyvenimo slenksčio nepriėmė į smuklę. Kūdikis gimė kūtelėje, užaugo, skelbė gyvenimą ir už tai jį nukryžiavo. Mirties kultūra, broliai, norėtų sutrypti gyvybės kultūrą. Neleisti gyventi yra kiekvieno(s) šventa teisė, ir taip toliau. Bet štai gyvybės kultūra, tikra keistuolė, nenori sutrypti mirties kultūros - savo vargšo įklimpusio pagiežoje oponento. Jis dar gali pasitaisyti, nes planeta siunčia ir siųs papildomų signalų. Svarbu, kad gyvieji, kuriuos dangus leidžia gundyti, iš korektiškumo neklimptų ir nežūtų klaidoje.
Visa tai per aplinkui pasakyta ir apie Lietuvą. Ir lietuvius. Mat kiekvienas, kuris gyvena Lietuvoje, yra lietuvis. Kuris iš jos išvyko - irgi. Įregistruokime ir užsukime lietuvių gyvenimo sąjūdį. Išties, nejaugi merdėti iki pirmadienio yra smagiau?
Nuo amžių amžinųjų bėgimas iš kovos lauko nebuvo pergalė. Nebent manevras kaip Žalgiryje - kad grįžę nugalėtume.
Lauksime manevruojančių brolių sesių, kad grįžę pakeistų žemės veidą. O kol kas melskimės, ruoškimės, arkime...
Dangaus kareivijų Viešpatie, atsiųsk mums, pernelyg dažnai pabūgusiems gyvenimo ir be reikalo mirštantiems, dvasios kareivių!
Vytautas Landsbergis
"Lietuvos žinioms"