1941 m. birželis ir jo 70-mečio sukaktys švysčioja Lietuvos padangėje kaip tolimi kovų, dramų, tragedijų gaisai. Atmintis ir skausmas ir neatsakyti, o dar aitrinami klausimai. Čia pamėginsiu kaip ką nors tvarkingiau sudėstyti.
Birželio 22 d. prieš 70 metų susigrūmė du Lietuvos agresoriai, jau 1939-1940 m. draskę jos kūną, gabalais pardavinėję dar gyvą šalį. Vakarinę dalį jau buvo pasiėmęs Hitleris, likusią laikinai palikęs karo sąjungininkui Stalinui. Atitinkamai Hitleriui paprašius, Stalinas 1941 m. gegužę laikinai atidėjo visišką Suomijos užėmimą. Dabar, birželio 22 d., Hitlerio Wehrmachtas peržengė Vokietijos laikinai pripažintą naująją SSRS sieną ir pradėjo reokupuoti (iš kito okupanto) likusią po Klaipėdos Lietuvos dalį iki pat sovietų Baltarusijos. Žinoma, ėjo ir tolyn, į tikrąją SSRS teritoriją. Iš čia ir pirmas konceptualus bei tarptautinės teisės klausimas. Kas yra Lietuvos žemė su žmonėmis, jos piliečiais, 1941 m. birželio pabaigoje? Galimos dvi koncepcijos.
Arba Vokietijos okupuota Lietuvos Respublika – turėtume taip vertinti. Tai tęstinio suverenumo požiūris.
Arba Vokietijos okupuota „LTSR“ – SSRS dalis. Toks būtų sovietinis požiūris, kurį SSRS aršiai stengėsi primesti visiems pasaulyje ir ilgiems laikams. Ši žemė ir žmonės – mūsų nuosavybė! Tačiau demokratinės valstybės nepripažino Lietuvos inkorporacijos į SSRS teisėtu veiksmu bei statusu, todėl nė 1941-1944-ųjų Vokietijos okupacijos laikotarpiu Lietuva negali būti laikoma jos užimta sovietine „respublika“. Tik patys to nedarykime jokiu pavidalu. „LTSR“ ir „Ostlandas“ – to paties velnio verti užkariautojų dariniai.
Ir štai Lietuva sukyla jau birželio 22-osios vakarą, o lemtingai – 23-iąją. Lietuva – taip galime sakyti, nes sukilimas buvo plačiai remiamas; Kaunas ir Vilnius išsilaisvino iš SSRS karinių represinių gniaužtų patys, dar prieš ateinant Vokietijos kariuomenei. Molotovas prakeikė būtent Lietuvą. Sukilėliai sudėjo daug gyvybės aukų, tik apskaičiavimai skiriasi, o sovietų okupantų aukų berods niekas ir neskaičiavo. Patys išsprogdino savo kariuomenę, einančią per Aleksoto tiltą. (Europos Parlamentas ragina nūnai gerbti visas karo aukas). Seka politinis veiksmas.
Birželio 23-iąją sukilėlių paskelbtoji Laikinoji Vyriausybė ir jų štabo per radiją deklaruotas nepriklausomybės atkūrimas turėjo reikšti, kad sukilo ne tik žmonės remiantys LAF – Aktyvistų frontą, bet prieš SSRS okupaciją stoja suvereni Lietuvos Respublika. Sukilėliai patys taip neformulavo, jie kreipėsi į tautą, bet mums neuždrausta matyti ir vertinti valstybiškai. Juolab, kad sukilimo politinis tikslas buvo išvesti Lietuvą iš sovietų primetamos svetimos valstybinės erdvės. Vokiečiai ateiną į Lietuvą ir per Lietuvą, o Lietuva – ne SSRS, ir tai įrodąs jos sukilimas prieš pavergėją. Vėliau ši samprata bus įtvirtinta kitais tarptautinės teisės būdais bei vertinimais kaip pavergtosios tautos statusas. Tokia pati buvo jau Birželio sukilimo intencija; ji negalėtų būti peikiama kaip ir visuotinai suvokiamoji pavergtųjų teisė sukilti (ši kaip nepaklusnumas okupantui ir sukilimas prieš smurtaujantį okupantą pabrėžta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugsėjo 19 d. Rezoliucijoje). Prieš ką? – prieš okupantą, engėją ir trėmėją, prieš Raudonąjį terorą. Tą juolab išryškino masinis civilių gyventojų – lietuvių, žydų, lenkų – trėmimas amžiams, negrįžtamai į okupuojančios SSRS prievartinio „darbo“ vergiją ir mirtį. Čia dar viena Birželio gairė.
Yra Sukilimo kaip fakto peikėjų – nereikėję, klaida ir pan. – bet nė Tomas Venclova turbūt nesmerktų fakto, kad sukilėliai išlaisvino, kur spėjo ir įstengė, enkavedistų/gėbistų suimtus politinius kalinius taip išgelbėdami juos nuo baisaus Rainių ir Pravieniškių kankinių likimo.
Retai kada, nebent šio straipsnio autoriaus, pastebėta ir faktas, kad pirmasis politinis sukilėlių veiksmas, skelbiant valstybingumą ir Laikinąją Vyriausybę, buvo ir pasipriešinimas naujojo okupanto valiai; planuojanti invaziją Vokietijos valdžia buvo kategoriškai uždraudusi tai daryti. Todėl Sukilimas, po kelių dienų nusiginklavęs vokiečių realios karinės valdžios (Militärverwaltung) įsakymu, sukilėlių štabo paskelbtos Laikinosios Vyriausybės pusantro mėnesio blokuojama veikla ir kariniai bei smurtiniai to laikotarpio valdžių, kariuomenių bei kitų ginkluotų darinių ar tiesiog nusikaltėlių veiksmai, nekalbant jau apie visą 3-3,5 metų Vokietijos okupaciją ir sisteminį holokaustą, yra trys nesuplaktini dalykai, verti kiekvienas atskirai gerai ištirti. To mūsų istorikai dar nėra padarę.
Šiuosyk, kiek leido straipsnio apimtis, apsiribojau Birželio sukilimo politine valstybine reikšme, nors ji ir būtų likusi veikiau intencijose. Apie kitus du probleminius blokus ketinu parašyti netrukus.
Vytautas Landsbergis
IQ žurnalui, 2011-05-09