Rytų Lietuvoje, mažiausia dviejų rajonų savivaldybėse, įsitvirtino vienpartinės valdžios režimas. Jo metodai ir pasekmės priklausytų nuo ideologijos ir tikslų. Senąjį vienpartinį režimą dar prisimename, tad galime lyginti. Naujasis (senasis kitu apvalkalu) sėkmingai siekia totalios gyventojų kontrolės, o totalios vietinės valdžios siekiama tariamai demokratiniu, kadangi manipuliuojamos „jų pačių valios“ metodu. Totali Partijos arba jos nomenklatūros valdžia turėtų trukti amžinai. Disidentai esą išdavikai, tegu jiems būna nesaldu. Atėjo Leninas (arba kitas vardas) visiems laikams.
Toks tatai vaizdelis, ir tegul kas nors parodo vieną arba du skirtumus. Neseniai vėl šventėme Kovo 11-ąją. Kadaise tai buvo pasirinkimo laisvės triumfas. Laisvos dvasios piliečiai pasirinko teisę pasirinkti demokratiją ir nepriklausomybę; jų atstovai parlamente įvykdė rinkiminį įsipareigojimą.
Tik nedidelė grupelė deputatų iš vieno specifinio regiono tuomet atrodė įsipareigojusi kitaip ir kitoms, svetimoms Lietuvai ir demokratijai jėgoms. Deja, radosi asmenų netrukus talkinusių ir atvirai antivalstybinėms jėgoms, bet geros valios (arba naivi) valstybė traktavo juos atlaidžiai. Rūsčiai nuteistų nebuvo. Nepersekioti nė chuliganiškai draskę valstybės vėliavas ir panašiai. Gal susipras. Neryškinome – gal be reikalo, – kaip šen ten rytiniuose regionuose kurstoma neapykanta Lietuvai galėjo išvirsti kruvina beprotybe, kai vienas toks nekentėjas išties pamišo ir 1998 m. Driaučių kaimelyje iššaudė lietuvius kaimynus... Kunigai tuomet būtų turėję daug ką žmonėms paaiškinti.
Tiek to, neklimpkime į tą skaudžią ir nesmagią praeitį, bet pasidairykim dabar po šalies geografiją, taip pat visuotinę politinę geografiją: kodėl Rytų Lietuvoje nuo 2000 metų, po 10 metų Nepriklausomybės, vėl aršiau pradėta ugdyti vietinės nacionalistinės nuotaikos. Kažkaip sutapo su Rusijos naująja kaimynystės politika.
Be abejo, būta ir neteisybių, biurokratų savivalės, ypač pažeidžiant žmonių teises dėl sovietų atimtos žemės grąžinimo. To buvo visoje Lietuvoje (ir „prieš lietuvius“), bet palaipsniui tvarkėsi. Šalčininkų rajone problemos lyg išspręstos, o Vilniaus rajone – dar ne. Likusių keliolika procentų paraiškų, tai buvusios A. Macaičio apskrities kaltė, savivaldybės manevravimai – vilkinimai nesudarinėjant detaliųjų planų ir dabartinės Vyriausybės įsipareigojimas. Užbaigti grąžinimą, kad liautųsi nuolatinė demagogija apie gerąją sovietų valdžią ir blogąją Lietuvą, kuri dabar „atiminėja“. To melo jau priskleista nuo Varšuvos iki Briuselio, kad kas patikėtų neva yra pagrindo, kai vietinis vadukas kviečia "gintis". Patarinėjo jam, beje, KGB majoras. Kaip ir kitame poliuje stovinčiam patriotui M. Murzai – pulkininkas.
O būta ir kitokių vis dar nesiliaujančių pažeidimų, kaip antai tėvų teisės varžymas lavinti savo vaikus kuo geriau, taip pat darželiuose ir mokyklose valstybine kalba. Jei ši žmogaus teisė pažeidžiama gąsdinimais ir socialiniu spaudimu, kas turi ją apginti?
Taip grįžtame prie Kovo 11-osios idealų ir neosovietinės tikrovės dalyje nepriklausomos europinės Lietuvos. Ten tvarkomasi panašiai kaip „Vieningosios Rusijos“ vairuojamoje kaimynų šalyje. Ir visai panašiai kaip sovietų laikais, tik partijos pavadinimas kitoks. Šiuo metu tai Lietuvos lenkų rinkimų akcija – LLRA. Anų režimų – SSRS ir dabartinės Rusijos, taigi Baltarusijos – vardas yra nedemokratija. Ir štai ima atrodyti, kad demokratijų – nedemokratijų skiriamoji linija nebesutampa su Europos Sąjungos rytų siena, bet pasislinkusi vakarop. Tai apie turinį, nes žemėlapį pakeisti sunkiau. Bet jeigu norime ginti visų tautybių Lietuvos žmones, kurie turi teisę į demokratiją ir pasirinkimą be kurstančių klaidinimų ir bauginimų, turime šią padėtį Rytų Lietuvoje tirti, įvardyti. Kitaip ji plis, ir tiesą sakant, jau plinta.
Ne paslaptis, yra ir kitų rajonų, kur įsitvirtina vienpartinis arba šeimyninis klanas ir susistato kėdes vien savo kadrams bei įtvirtina sisteminį socialinį persekiojimą: jei nori darbo, turi stoti (pereiti) į mūsų partiją! Kitaip, matai, bus sunku. Darbo biržos perspektyva.
Čia atsišaukia ir "madingas verslininkų siekis tapti oligarchais – užsigrobti valdžią plečiant savo žiniasklaidos valdas, beveik atvirai ir demonstratyviai perkant balsus rinkimuose, prievarta pajungiant žmones į savo partijas savivaldybėse" (L. Pečeliūnienė, "Delfi", 2011-04-11). Ir tokių vaizdelių turim sočiai – žvilgterk pamąstydamas į Tauragę, Pagėgius, Kėdainius, Druskininkus etc., – bet Rytų Lietuvoje tai tobuliausiai organizuota. Neveltui ten ilgai kovota už sovietinio raugo "autonomiją" su atskiromis konstitucijomis, ir dabar vėl girdisi agituojančių recidyvų.
Kitaminčiams ir valdžios nepataikūnams įvairiose vietovėse blogėja laikai, o Lietuvos valstybė tai leidžia ir vadina demokratija. Tik tiek, kad kitur gal dar neįsikūrė atvirai ardomosios „Kresų“ tipo užsienio organizacijos. (Pažvelkite, kam neaišku, į šiųmetį bemaž rasistinį kresininkų atsišaukimą prieš "naujai atvykusius lietuviškus baltus": Tautieti! Ateiviai keičia tavo pavardę ir draudžia tavo kalbą, pakeičia tavo vietovės ir gatvės pavadinimą į svetimai skambančius, tavo vaikams mokyklose svetima tau kalba perduoda įžeidžiančius turinius, o galų gale atima tavo senelių ir tėvų turtą atiduodami atvykėliams...). Ko vertos čia pat kaimynuose įsteigtos „Livonijos“ arba „Latgalos“, tegu sprendžia broliai latviai. Bet kai neva mūsų vietos valdžia kur nors Turgeliuose užsimoja teismais prieš asmenį, viešai kritikavusį LLRA kuriamą nepakantumo atmosferą, tai jau gryna sovietija.
Yra daug lenkų Lietuvoje, kuriems nemaloni ir nepriimtina LLRA kurstymo politika ir propaganda. "Kresai" kelia šiurpą. Jei pasireikši nepritardamas, būsi liaudies priešas. Litvomanas. "Liaudis" gali net atimti "Lenko kortą", jei neatsargiai paėmei. Tačiau nėra kitos išeities kaip blaivių, aukštesnės kultūros lenkų nesutinkančių su segregacija, broliškai krikščioniškų ir lojalių tėvynei Lietuvai (ne "svetimynei", anot vieno europarlamentaro) telkimasis. Kiti, deja, varo mus šimtmečiu atgal, nors tartum Europa – ką padarysi. Provokuoja karštesnį lietuvį, ir strateginis kontoros tikslas aiškus. Todėl tik nepavirskim visi – lietuviai ir lenkai – atžagareiviais.
Vytautas Landsbergis
"Lietuvos žinioms"