Žurnalas „Valstybė“ kalbina Europos Parlamento narį Vytautą Landsbergį.
VALSTYBĖ: Ar sutinkate su teiginiu, kad Lietuva energetinio nepriklausomumo turi siekti bet kokia kaina, ir kaip vertinate šiandienines aktualijas šia tema – kokį energetinį statusą turi Lietuva?
– Statusas panašus, koks buvo 1989 m., kai siekėme politinės nepriklausomybės, tik anas siekis buvo kur kas aiškesnis visuomenei ir agituoti „prieš“ buvo labai sunku. Prisiminkite, ko vertos atrodė kalbos, jog Sovietų Sąjunga yra mūsų išsigelbėjimas, kad tik su ja viskas bus gerai. O štai neseniai per radiją girdžiu, kaip vienas žinomas žurnalistas tikina, jog kalbantys prieš „Gazprom“ miglas pučia, kad mes patys nieko nesugebam, kad prisigalvojam priešų ir su jais kovojam. Dieve mano, o juk šis žurnalistas kažkada normaliai rašydavo... Viskas sustojo į savo vietas – nupirktos žiniasklaidos priemonės, nupirkti žurnalistai. Esu ne kartą sakęs, kad dabar mus užvaldo labiau nei anuomet. Pamenate, užteko dviejų leidinių - „Sąjūdžio žinių“ bei „Atgimimo“ - ir visiems viskas tapdavo aišku. Dabar fonas kitoks, jėgos kitaip išsidėliojo. Aš nesakau, kad išvis nereikia „Gazprom“, bet jis turi būti ne vienintelis, jis negali diktuoti. Tačiau jau yra kapitalo grupių, net nekvailų žurnalistų nusipirkta.
VALSTYBĖ: Bet juk pastaruoju metu, kalbant apie energetiką iškyla ne vien „Gazprom“ klausimas. Štai nusprendėm statyti naują atominę elektrinę, bet viešoji erdvė pripildyta aiškinimų, kad mums to nereikia, kad brangu, kad pigiau elektrą iš rusų pirkti.
– Ir tuo pat metu Dmitrijus Medvedevas važiuoja į Pietų Korėją, ir tos šalies kompanija, kuri tikrai nieko nežino apie mūsų politinę situaciją, staiga atšoka. Genialūs protai Lietuvos Seime iškart kelia interpeliaciją energetikos ministrui ir reikalauja pasiaiškinti, kur dingo Pietų Korėjos kompanija turėjusi tapti strateginiu investuotoju. Ministras kaltas. Visiška beprotybė. Aš šia tema dabar kalbėjau per radiją ir pasakiau: ministras tikrai kaltas, Pietų Korėjoje įvyko Mėnulio užtemimas; tą naktį buvo tamsiau, nei įprasta, žmonės sunaudojo daugiau elektros, o ministras nenuskrido į Mėnulį ir visko nesureguliavo. Dabar pas mus tokio lygmens politika. Bet, matyt, lygmuo jau nesvarbu – yra užsakymas, iškeltas uždavinys ir politinis darbas eina.
VALSTYBĖ: Kaip atsitiko, kad po 21-erių metų Lietuva atsidūrė „tokiame lygmenyje“?
– Mes manėme, kad politinė nepriklausomybė viską išspręs. Arba – maždaug išspręs. Buvo polėkis, tikėjome, kad susitvarkysime santykius su kaimynais, tame tarpe ir energetinius. Prisiminkime Būtingės istoriją – tuomet aš dar buvau pirmininkas. Vyko keisti dalykai: svarstymai, kur statyti terminalą, buvo vardijamos vietos Klaipėdoje, Melnragėje, Karklėje. Imta galvoti apie Melnragę, ir iškart galingas žaliųjų judėjimas pradėjo ginti Melnragės mišką. Aš ten buvau nuvažiavęs – menkas miškas, krūmynai, kelios pušelės. Bet aktyvistai buvo pasiryžę prisirišti žaliais raiščiais prie medžių. Keisti dalykai tuomet vyko: žemėlapyje pažymėtos keturios potencialios terminalo statybos vietos, o triukšmas sukosi dėl trijų. Nes ketvirtoji – Būtingė – jokia kurortinė zona, labiausiai nutolusi į šiaurę, miškai jau iškirsti, vamzdžiai nutiesti. Nieko keblaus neiškapstysi. Ten net muzikantui buvo aiškiai matyti, kur patogiausia, bet vyko keisti dalykai. Žymūs energetikai, architektai svarstė, diskutavo.
VALSTYBĖ: Dabar žaliųjų korta taip pat aktyviai naudojama – kritikuojamas VAE projektas, bet užsimerkiama prieš Baltarusijos atominės elektrinės, kurią statyti planuojama vos už 50 km. nuo Vilniaus. Tikėtini protestai ir prieš suskystintų dujų terminalą. Jūsų manymu, tai – nuoširdi veikla ar manipuliavimo rezultatas?
– Jeigu Lietuvos žalieji priešinsis suskystintų dujų terminalui, bus akivaizdu: jie turi būti taip gerai apmokami, kad jiems net nesvarbu, ką apie juos galvoja. Tokiose situacijoje apsinuoginama. Pakalbėkim apie Baltarusijos planus statyti AE Astravo rajone. Ten bus nušluojami lietuviški kaimai, vienos gražiausių vietų visoje Europoje – miškai, ežerai, seni miesteliai su katalikiškomis bažnytėlėmis. Prieš porą metų apie tai kalbėjau Baltarusijos televizijai, minėjau, kad tinkama ištirta vieta elektrinei yra Mogiliovo srityje, bet ne – reikia čia. Reikia tą gražiausią vietą sudirbti. Nesvarbu, kad bus padaryta žala pačiai Baltarusijai, bet, matyt, yra noro pagąsdinti Lietuvą. Turiu ir kitą versiją: galbūt kuris nors iš A. Lukašenkos patarėjų, stebėdamas, kad rodomi šiokie tokie judesiai link Europos, gavo pavedimą kruvinai supykdyti Baltarusiją su Lietuva. O Lietuva net nedrįsta protestuoti. Man keista. Žinoma, vėl užsiminta, kad mūsų netenkina aplinkos išsaugojimo projektas. O jeigu šiek tiek pataisys, tai ką – tenkins?
Čia tokie dalykai, kurie turėtų kelti ne tik susidomėjimą ar susirūpinimą, bet ir skatinti visuomenę telktis. Gal reikia naujo sąjūdžio? Nes esame panašioje situacijoje, kokia buvo 1989 m. Tik šįkart – energetikos srityje.
VALSTYBĖ: Kaip vertinate dabartinės vyriausybės darbą? Ar jai sekasi įgyvendinti strateginius tikslus energetikoje?
– Kadangi kažkas juda į priekį, vadinasi, ryžtas neapsimestinis. Net ir įveikiant pasipriešinimą einama į priekį. Bet skaudu galvoti, kad tas pasipriešinimas yra tartum iš lietuviškų struktūrų. Jeigu jos dar lietuviškos. Pavardės dar lietuviškos, bet interesai jau gali būti paveikti. O tie užsienio interesai nėra vien ekonominiai ar energetiniai – visi jie yra politiniai. Jie moka tai daryti – jeigu tvarkosi Prancūzijoje, Vokietijoje, kas jiems ta Lietuva. Todėl pliusas mums, kaip valstybei, kad nesame dar patvarkyti taip, kaip reikia, kad priešinamės. Keista šalis. Maištininkė. O tuntai rašymo ekspertų ragina liautis, kapituliuoti... Palyginkite 1990-uosius.
VALSTYBĖ: O ar viskas yra tvarkoje Tėvynės sąjungos gretose?
– Aš nenoriu spėlioti. Nei aš galiu daryti apklausas, tyrimus, nei zonduoti, kokios grupės ką ten svarsto. Gal ir yra ypatingų žmonių, kurie turi nesutampančių nuomonių, bet aš nežinau.
VALSTYBĖ: Kokia Jūsų versija – kas kovo mėnesio pradžioje vyko Lietuvoje? Turiu omeny skandalą dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio, interpeliaciją energetikos ministrui A. Sekmokui.
– Galėčiau panaudoti keistą žodį – kontrrevoliucija (juokiasi). Kadangi ši vyriausybė, permainų koalicija, ėmėsi savotiškos „perestroikos“, tai sukėlė daug nepasitenkinimo. Net M. Gorbačiovo „perestroika“, kurią buvo aprobavęs šviesesnis komunistų partijos elitas, supratęs, kad imperiją reikia gelbėti, susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu, net įniršiu.
– Kokios čia dar permainos, sumažės mūsų įtaka, tai mums ką – į pensiją išeiti? Buvo anuomet nuolatinis baubas Ligačiovas, kuris neva viską užspaus, viskas liks po senovei. Labai panašūs dalykai vyksta ir šiandien. A. Kubilius nori permainų, ir kai kuriais klausimais jau yra esminių poslinkių, ypač – energetikoje, kuri buvo visiškai užvaldyta. Todėl nuo pat pradžių pasipriešinimas didžiulis – tik nelieskit energetikos! Koalicijai ir A. Kubiliaus vyriausybei nuo pat pirmų dienų pranašaujamas žlugimas. Ir tarp administracinio personalo platinamos nuotaikos, kad jūs tik nesijaudinkit, ilgai tai neužtruks, svarbu išsilaikyti, niekur nesitraukti, būti savo vietoje. Kažko panašaus būta ir 1989 m., ir Sąjūdžiui einant į Kovo 11- ąją, ir net po jos. – Ė, čia dar nieko, čia žaidimai, žmonės nepakęs tos muzikantų valdžios, padarom blokadą, pablogės gyvenimas ir jie nuvers tuos sąjūdininkus. Viskas bus kaip buvę...
Ir dėl A. Kubiliaus panašiai – nesusitvarkys, krizė, atvarysim kokią demonstraciją. Darbininkų atstovai reikalavo nesteigti energetikos ministerijos. Profsąjungoms mat be galo parūpo, ar senieji energetikai liks savo vietose, ar ateis kiti žmonės. Nelieskit mūsų energetikų, sakė tariami "darbininkai". Vis tą patį sovietinį modelį naudoja.
VALSTYBĖ: Tad kokios Jūsų prognozės ateičiai – ar užteks potencialo išsilaikyti šiai koalicijai valdžioje?
– Jūs palyginkite Sąjūdžio laikus su šiandiena. Anuomet užtekdavo vienos valandos per savaitę, kai televizijos „Atgimimo bangoje“ susėsdavo sąjūdininkai ir viską visuomenei paaiškindavo. Paskui buvo toks Vytautas Landsbergis, kuris darydavo apžvalgas iš AT – piktnaudžiaudavo savo pareigomis ir per ilgai apie viską kalbėdavo. O dabar įsivaizduokit: jeigu yra ir susidomėjimas, ir palankus dėmesys, ir iškyla grėsmė, ar pavyktų pakviesti žmones ateiti ir pasakyti „Šalin rankas nuo Kubiliaus“! Galit įsivaizduoti tokį scenarijų? Ne. Galbūt Kubilius nieko neišmano. Kaip ir Landsbergis nieko neišmanė. Juk priėjo tuomet į AT visokiausių rašytojų, filosofų, net poetų. Negi jie gali valstybę valdyt? Dabar Kubilius bent jau fizikas. Tačiau ne energetikas. Nes tik ši grupė labai patyrusi, taip jau viską žino, kad juos pajudinus iš vietos ištiktų didžiausia žmonijos tragedija. Tarsi SSRS subyrėjimas. Lietuvoje bene didžiausia tragedija buvo paliesti poną A. Ignotą ir kai kuriuos kitus veikėjus. Ir jūs žinote, kas taip sakė – dalies visuomenės aukščiausias autoritetas Algirdas Brazauskas.
Štai kodėl situacija vėl panaši į revoliuciją ir kontrrevoliuciją. Taip, tankai nevažinėja, kareiviai nevaikšto, bet šiandienos kariuomenė – žiniasklaida.
VALSTYBĖ: Pastaruoju metu Lietuvoje stebime vis stiprėjančias radikalizmo apraiškas – ir kairėje, ir dešinėje pusėje. Kas, Jūsų manymu, tai gimdo?
– Tai yra labai paprasta taktika. Ir vėl prisiminkime Sąjūdžio laikus: mes visą laiką stengėmės būti ne radikalai, o tolerantai, kviečiantys visus Lietuvos žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės, kilmės, religijos, palaikyti europietišką demokratinę Lietuvą, kur niekas neskriaudžiamas. Taip, kaip ir turi būti. Tačiau vis vien buvome keikiami kaip nacionalistai, fašistai, ekstremistai. Nors nieko panašaus mūsų veiksmuose nebuvo, bet reikėjo įkalti vaizdelį, kuris taptų pateisinimu, jeigu teks užvažiuoti jėga.
Radikalizmas yra tai, ką norima parodyti Europai – Lietuva yra bloga valstybė. Priminsiu dar vieną įdomią detalę: jau po pusantrų metų po Kovo 11-osios, mums tampant JT nare, Maskvoje kilus pučui, buvo galimi du scenarijai – arba galutinis išsivadavimas, arba pučas užgniauš visą SSRS ir tuo pačiu nušluos ir mus. Tai va – šiai progai laikraštyje „The New York Times“ pasirodė publikacija apie tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje reabilituojami 30 tūkstančių karo nusikaltėlių! Ką tai reiškia, iš kur toks blūdas? Pats "reabilitavimo" faktas ištrauktas iš konteksto, iš 1990 m. įstatymo, sakančio, kad pasipriešinimo dalyviai partizanai yra nenusikaltę Lietuvos Respublikai. Nes jie kovojo prieš okupantus. Bet ne – rašo sovietiškai, kad Lietuva reabilituoja tuos, kurie padėjo naciams, kurie žudė žydus. Jeigu pučas būtų pavykęs ir mus būtų nušlavę, kažkas gal būtų pamanęs, kad taip ir reikia tiems „fašistams“, kurie reabilituoja karo nusikaltėlius. Metodai kartojasi. O naujos medžiagos gali duoti pusgalviai.
VALSTYBĖ: Šiandien yra Kovo 11 -oji. Ko palinkėtumėt Lietuvos piliečiams?
– Mes lyg ir įsitvirtinome, prie mūsų priprato – yra tokia valstybė. Ir mes pripratome, ir tartum valstybingumas jau nebe problema. Taip ir turi būti, džiaukimės, mums niekas negresia, jokių interesantų į mus nėra, o jeigu kas ir perspėja dėl kažkokių grėsmių, tai nurašoma prasimanymams. Nes aplink mus vien tik gera valia ir angelų sparnų plazdėjimas. Vadinasi, gerai veikia propaganda – nebūkit budrūs, nesirūpinkit, bus kas jumis pasirūpina.
Tie dvidešimt vieneri atkurtos nepriklausomybės metai yra pakankamai ilgi ir atminties ištrynimui – gautos pamokos, patirtys, gražiausi moraliniai laimėjimai nėra primenami, juolab ryškinami kaip sektinas pavyzdys. Tokio abejingumo negalima leisti.
VALSTYBĖ: Ačiū už pokalbį.
Kalbino: Aušra Radzevičiūtė
Publikuota 2011 04 08 „Valstybė“