„Man buvo ypatingai įdomu atlikti tai, ko dar niekas neskambino, išskyrus patį M.K.Čiurlionį namų aplinkoje“, – prisipažįsta pianistas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Vienas geriausiai su M.K.Čiurlionio kūryba susipažinusių žmonių, daug metų paskyręs jo muzikinės ir vizualiosios kūrybos tyrinėjimui, XIV E.Griego ir M.K.Čiurlionio festivalio finaliniame koncerte kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru grojo paties redaguotus lietuvių dailės ir muzikos genijaus kūrinius. Garsaus politiko ir pianisto žodžiais, sovietmečiu M.K.Čiurlionis buvo dvasią palaikantis reiškinys. „Buvo ne tas pats, ar tu M.K.Čiurlionį, ar Robert‘ą Schumanną, ar E.Griegą skambini“, – prisiminė Kaune koncertavęs V.Landsbergis.
Vienas geriausiai su M.K.Čiurlionio kūryba susipažinusių žmonių, daug metų skyręs jo muzikinės ir vizualiosios kūrybos tyrinėjimui, XIV E.Griego ir M.K.Čiurlionio festivalio baigiamajame koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru grojo paties redaguotus lietuvių dailės ir muzikos genijaus kūrinius.
Garsaus politiko ir pianisto žodžiais, sovietmečiu M.K.Čiurlionis buvo dvasią palaikantis reiškinys. „Buvo ne tas pats, ar tu M.K.Čiurlionį, ar Robertą Schumanną, ar E.Griegą skambini“, – prisiminė V.Landsbergis.
– Grojate E.Griego ir M.K.Čiurlionio festivalyje. Gal galite palyginti šių XIX–XX a. sandūros muzikų kūrybą?
– Šiame kontekste galima būtų kalbėti apie M.K.Čiurlionio jaunystės laikų kūrybą. Joje daug lietuviškų motyvų ir jie gana aiškiai girdimi, nors tai ir nėra tiesiog liaudies dainos – tik toks charakteris. Gamtos įspūdžiai, tėvynės ilgesys, liaudies motyvai – tai bendri norvego ir lietuvio muzikos bruožai. Kai savo jaunystės kūrinius M.K.Čiurlionis kažkam skambino Peterburge, jį pagyrė: „Visai kaip E.Griegas.“
Tiesa, dėl tokio pagyrimo jis šiek tiek suirzo, nes M.K.Čiurlionis nenorėjo būti kaip E.Griegas – tuomet jis jau kitaip rašė. Bet apie M.K.Čiurlionio muziką sakoma: joje slypi šiaurietiška muzikos dvasia. Ir iš tiesų – ne ispaniška, itališka, o šiaurietiška. Tokia bendra nuotaika juntama ir suomių kompozitoriaus Jeano Sibelius, ir E.Griego, ir M.K.Čiurlionio muzikoje: kultūra, susijusi su gamta.
– Esate vienas geriausiai su M.K.Čiurlionio kūryba susipažinusių žmonių, ją ne tik atlikote, bet ir tyrinėjote. Kodėl pasirinkote M.K.Čiurlionį?
– Iš dalies tai lėmė biografinės aplinkybės. Mano tėvai draugavo su Dvarionais. Profesorius Balys Dvarionas buvo žymus kompozitorius ir pianistas, jo žmona Aldona Dvarionienė – taip pat pianistė. Dvarionai dažnai skambindavo M.K.Čiurlionį. Be to, B.Dvarionas buvo geras M.K.Čiurlionio sesers Jadvygos Čiurlionytės draugas, taip natūraliai aš dažnai gaudavau atlikti šio kompozitoriaus kūrinių. Paskui, kai artimiau susibičiuliavau su J.Čiurlionyte Vilniuje, ji man duodavo ir nespausdintų, rankraščiuose tebesančių brolio kūrinių. Ir man buvo ypač įdomu atlikti tai, ko dar niekas neskambino, išskyrus patį M.K.Čiurlionį namų aplinkoje. Paskui įsitraukiau į tų kūrinių redagavimą, tyrinėjau fortepijoninę ir kitą M.K.Čiurlionio muzikinę kūrybą, vėliau – ir jo dailę. Pamažu tai tapo mano gyvenimo dalimi.
– Kaune skambėjo nauja M.K.Čiurlionio kūrinių redakcija. Šiuos kūrinius atliksite ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje, iškilmingame koncerte genijaus mirties metinių išvakarėse.
– Ši redakcija prieš kurį laiką gimė Maskvos dirigentui Pavelui Koganui pasiūlius. Iš trijų mano redaguotų M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių padariau vieną junginį – kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Viskas prasidėjo nuo to, kad P.Koganas paklausė, ar yra M.K.Čiurlionio kūrinių fortepijonui ir orkestrui, kad būtų galima juos atlikti kartu? Pasakiau, kad ne. Jis užsiminė, gal būtų galima ką nors tokio padaryti. Taip ir gimė šis triptikas. Jame yra niekur viešai neskambėjusios muzikos. Tai triptiko trečioji dalis – fuga. Tai yra M.K.Čiurlionio fugos pirmojo rankraščio įžanga. Iš to rankraščio matyti, kad fuga yra taikoma orkestrui. Paskui kompozitorius, matyt, persigalvojo ir ta fuga tapo kūriniu, skirtu fortepijonui.
– Esate redagavę nemažai M.K.Čiurlionio kūrinių. Kodėl juos reikia redaguoti?
– Labai daug M.K.Čiurlionio kūrinių yra nebaigti. Tokiu atveju redagavimas tampa rekonstrukcija. Tai yra daręs ir pirmasis M.K.Čiurlionio kūrinių leidėjas Stasys Šimkus, paskui – ir kompozitoriaus sesuo Jadvyga. Kurį laiką po karo M.K.Čiurlionio kūrinius skambindavome vien tik iš S.Šimkaus redakcijos. Bet tos redakcijos kūriniuose buvo likę daug klaustukų. Kai pradėjau domėtis M.K.Čiurlionio rankraščiais, supratau, kad redaguojant buvo padaryta klaidų. Tai buvo spausdinimo klaidos, taip pat ir redaktoriaus daug kas neišsiaiškinta dažnai tikrai neaiškiuose M.K.Čiurlionio rankraščiuose. Jie rašyti pieštuku, apsitrynę – tai yra juodraščiai su mažais gaidų taškeliais tarp penklinių ir skaitant lengva paslysti.
Reikia labai analizuoti tekstą, muzikinių minčių logiką. Ir tada pamatai, kad čia turėtų būti kitaip. Kitas dalykas dėl kūrinių, kuriuos reikėjo papildyti, nes M.K.Čiurlionis dažnai neužrašydavo kūrinių pabaigų. Jis komponavo ir iš karto rašė, o ten, kur formos dalykai, kompozicija jau išspręsta, kur grįžta pirmoji, pagrindinė kūrinio mintis, jis jos iki galo neužrašydavo, turėdamas mintyje, kad kūrinys baigsis atkartodamas pradžią. Bet muzikos kūrinys negali baigtis lygiai taip pat, kaip prasideda, – juk kūrinio pradžia paprastai perauga į ką nors kita. Dažnai tas pabaigas reikėdavo pakreipti taip, kad kūrinys baigtųsi įtikinamai. Tai buvo labai įdomus redakcinis ir kompozicinis darbas, kurį daug metų dirbau. Ir galų gale Jonas Petronis, pasišventęs muzikos leidėjas kaunietis, mane priragino išleisti M.K.Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
– Kodėl kompozitorius neužrašydavo kūrinių pabaigų?
– Matyt, jis rašė juos atlikti sau, turėdamas minty, kad jei kam nors to kūrinio reikės, jis perrašys jį švarraščiu, užrašydamas ir pabaigą. Yra nedaug kūrinių, kuriuos šis menininkas pats perrašė atlikėjams. Tų progų buvo: Peterburge jo kūrinius skambino (tiesa, jau po M.K.Čiurlionio mirties), bet tie kūriniai buvo jo paties galutinai sutvarkyti. O kitų galutinį redagavimą jis, matyt, buvo palikęs ateičiai. Šiuos kūrinius teko redaguoti kitiems.
– Ar skambinti M.K.Čiurlionį sovietmečiu reiškė ir patriotines idėjas?
– Šiek tiek. Atsimenu, juodu trėmimų laikotarpiu mes, Kauno "Aušros" gimnazijos gimnazistai, važiavom susitikti su Vilniaus lietuvių gimnazijos mokiniais. Kai skambinau M.K.Čiurlionį, visi labai rimtai klausė ir paskui man dėkojo. Iš tų laikų atsimenu, kad sovietmečiu ta muzika turėjo dar ir kitą reikšmę. Buvo ne tas pats, ar tu M.K.Čiurlionį, ar Robertą Schumanną, ar E.Griegą skambini. M.K.Čiurlionis buvo dvasią palaikantis reiškinys.
– O ką sako ir ką gali sakyti mūsų genijaus kūryba dabartiniams Lietuvos gyventojams ?
– Čia reikėtų pačių Lietuvos piliečių klausti. Nežinau, ką šiems piliečiams apskritai reiškia muzika. Nors, kai matai pilnas koncertų sales, džiaugiesi, kad visiško sumaterialėjimo, rūpesčio vien tik buitine gerove nėra. Žmonės pasiilgsta aukštesnių dalykų, palaikančių dvasią, teikiančių džiaugsmą.
– Sakoma, kad M.K.Čiurlionis savo kūriniais atskleidė savąją grožio sampratą. Kaip manote, ar šiuolaikinį susvetimėjusį, skubantį pasaulį gali išgelbėti menas, grožis?
– O kas daugiau išgelbės, jei ne menas? Jei tai neišgelbės, niekas nebepadės.
“Kaunodiena.lt”