Filosofą gal nelabasis kažkada timptelėjo už liežuvio, ir tas išmetė posakį - kalambūrą apie patriotizmą kaip kraštutinę kvailybę, - posakį paplitusį ir įstrigusį, o neprotingą ir neteisingą iš esmės.
Vėliau turbūt gailėjosi, bet negi taisysies, negi ką aiškinsi, nors tos profesijos pašaukimas turėtų būti kaip tik aiškinti, o ne šaipytis ar daužyti.
Plepančių ir ideologizuojančių tarpe pasitaiko asmenų, kurių vardas būtų pseudopatriotas arba urapatriotas - tam esama tinkamo žodyno, bet kuo čia dėta pati jausena, tėvynės meilė?
Kas myli, tas tyli - toks lietuviškas būdas; ir jo būdą pašiepiančiąjam, žeminančiam lietuvis valstietis ramiai atsakytų: ponas sakai, ponas žinai. Ir liktų galva aukštesnis, ir išliktų per ištisus žeminimo amžius. Jaustų tėvynę savaip ir nešiotų knygas per &b1;ešupę.
- Nebjaurokit man jos, nebjaurokit, - prašė senų laikų krokuvietis literatas, prašė savo draugų, kurie susirinkę prie butelio šaipydavosi iš jo gyvenimo draugės. Turbūt negražios, bet jam buvo gerà. Kita vertus, mėšlas tokie draugai. Meilę užmušinėti labai nedora.
Žinom, ką pasakė apaštalas apie meilę, kuri yra viskas. Arba nėra nieko. Ir liko per tūkstančius metų šviesesnis už visus nervingus filosofus kartu sudėtus.
Tėvai, tėvų žemė, tėvynė - patria. Kaip sveikata, sakė Adomas. Miškai, laukai ir debesų laivai. Meilė jai palaiko žmogų ir praturtina. Tai dovana, kaip ir pati tėvynė. Meilės nepatyręs ir negrąžinęs esi skurdesnis, tuo galėtume baigti, nes ši samprata apima viską. Neapiplėškim vaikų, kai niekinam tėvynę.
Tačiau rašiklio ėmiausi dėl naujų reiškinių. Antai tų panašių į kvailumą, aršumą, bukumą, kurie pridengiami patriotizmu. Toks iškreiptas "patriotizmas" kartais panėši į duobės kasimą tai pačiai tėvynei, už kurią neva pasisakoma.
Kai sužinojau, kad murzininkų, viešai demonstruojančių fašistinę vėliavą, ideologas instruktorius - KGB pulkininkas, nebuvo ko nustebti. Kontora turi dirbti. Lietuva - fašistų žemė, pakanka poros nuotraukų. Kai futbolo rungtynėse šmėkšteldavo šūkių prieš žydus, prieš juodus - galėjai galvoti visaip. Ir apie instruktorius, ir apie besmegenius. Pastarieji nesupranta, jog tai Lietuvos (ir lietuvių!) tarptautinė kompromitacija. Pirmieji - supranta. Kontora turi dirbti. Vietinio lenkų nacionalizmo viršūnėje irgi patarinėjo KGB kadras. O "Lietuva - lietuviams", tai ne vien vaikų klaidinimas, bet iš tikrųjų į kumštį suspaustas kurstymas ir grąsymas visiems kitokiems mūsų piliečiams (išvaryti juos?), kuomet svajonių tikslas toks: kad Lietuva pusgalvių žemė (norimas vaizdelis) liktų pasaulyje izoliuota. Visi kiti čia esą svetimi, tiktai mes - "naši". Kontora ir vėl pritartų. Modelis rytuose. Vis dėlto tikimės, kad nesuvokiantys ką skelbia rėksniai dar nėra Lietuvos vizitinė kortelė.
Jaunimėlis, kuris dviprasmiškose eitynėse neša trispalves ir nuoširdžiai dainuoja liaudies dainas, turėtų visiems rūpėti. Atrodo, jis nėra kvailas, aršus ir bukas, bet pakišamas po vienu kitu kraštutiniu šūkiu ar kauke, kad taip atrodytų. Nejau sutinkame, kad naujoji savęs paieška būtų sumanipuliuota Lietuvos žalai?
Ir dainuoti ten siūlomas ne vien atgimimo varpininkas Vincas Kudirka. Čia vėl pastebiu įdomios politinės muzikologijos civiliais rūbais.
Kažkada prieš svarbius rinkimus manęs paklausė radijo studijoje: ar girdėjai naujos grupės naują dainą apie kariūnus? - Negirdėjau. - Tai paklausyk.
"Atjojo kariūnai,
sušaudė Brazauską..."
Politiškai buvo skaidru. Užuojauta grąsomam A. Brazauskui ir jo partijai -paremkite, kol dar anie neatjojo. Nenaudėliai kariūnai, tai metafora, labiausiai panaši į savanorius ir kitus dešinesnius blogiečius, vargšo Brazausko oponentus, gal ir į visą demokratijai grėsmingą Lietuvos kariuomenę. (Skliausteliuose taipgi varinėta).
Beje, tada gimė ir ligi šiol platinama legenda, neva kažkurie savanoriai kažkada svarstę, kiek švino reiktų A. Brazauskui, ir dar sinchroniškai ta dainelė. Kas nors apie ją bene sakė, kad tai humoras, kairiųjų propagandos parodija; kas nors kitas - kad tiesiog kūryba, liaudies menas. Manykim taip. Galimai ir užsakymas.
Mano partija tada rinkimams organizavo dainą apie mažąją sesę "Tu ne viena".
"Nušautas broli, prisikelk!
Pavargęs broli, nepavark..."
O dabar siūloma negirdėtos "Diktatūros" grupės daina "&b1;alčininkai". Aiškina, be abejo, kad humoras.
- Lenkai pakarti, rusai paskersti, žydai pakurti...
Geriau nereikia, viskas kaip iš Latvių gatvės natų. Cituokite, endekai, zurofai, regnum vadovai per visą pasaulį - štai kokia nesulaikoma "patriotizmo plėtra" Lietuvoje! Iš tikrųjų, tai patriotizmo išniekinimas, lyg būtų norima pateisinti ano filosofo nugrybavimą, pakirsti bet kurį tikrą patriotinį auklėjimą ir džiaugsmą, kad vis dėlto yra Lietuva, kurios jau neturėjo būti.
Be abejo, regime antilietuviškų nacionalistinių grožybių ir pašonėje ("Litwę do gazu" ant Seinų konsulato - grynas fašizmas), ir pačioj Lietuvoj ("Litva ruskim" traukinio palydovės krauju tambūre), bet atsakyti panašiais primatų dugno dumblais būtų anų jėgų laimėjimas, o Lietuvos pralaimėjimas. Mūsų patriotizmas, kurį privalome puoselėti ir apginti neiškreiptą, tai meilė, pagalba, rūpestis, tolerancija. Ir protas, ir atsakomybė už tėvynės ateitį.
Publikuota: "Lietuvos žinios", 2011 03 19